Didžiausios katastrofos Lietuvos istorijoje: nuo Vilniaus geležinkelio sprogimo iki paslaptingojo Bražuolės tilto
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Vilniuje įvyko viena didžiausių katastrofų Lietuvos istorijoje. Tačiau tai toli gražu ne vienintelė. Nuo traukinių susidūrimų iki cheminės avarijos Jonavoje, nuo tilto sprogdinimo iki sunkvežimio, nuskendusio lediniame Vente – šios tragedijos iki šiol šiurpina savo mastu ir pasekmėmis. Šiandien – apie didžiausias dokumentuotas katastrofas Lietuvos moderniojoje istorijoje.
Vilniaus geležinkelio katastrofa: 94 gyvybės per kelias minutes
1945 metų sausio 12 dieną, apie 14.30, į Vilnių iš Ukrainos atvyko sovietų krovininis traukinys. 47 vagonų ešalonas buvo prikrautas karinės amunicijos, kuri turėjo keliauti sovietinę kariuomenę į Šiaulių aerodromą. Vagonuose buvo aviacinės bombos, šviečiamosios raketos ir zenitiniai sviediniai. Visa tai buvo skirta okupuojančiai sovietinei kariuomenei, kuri veržėsi link Vakarų Lietuvos ir Latvijos.
Traukinys sustojo Kirtimų stotyje, kur planuota jį performuoti. Pajudėjus iš ten, leidžiantis nuo kalno, nesuveikė garvežio stabdžiai, ir į Vilniaus keleivinę stotį jis atlėkė 60 km/h greičiu. Tai prisidėjo prie susidūrimo su kitu traukiniu – ir prasidėjo grandininė reakcija. Įvyko milžiniškas sprogimas, kurio metu į orą pasileido ne tik traukiniai, bet ir nukentėjo stotis bei aplinkiniai pastatai. Po susidūrimo iš pradžių kilo gaisras, bet ugniai pasiekus sprogmenis pasigirdo ir dar eilė galingų sprogimų. Keturių kilometrų atstumu išdužo namų langai, tarp jų ir pastatų Vilniaus senamiestyje.
Oficialiais duomenimis žuvo 94 žmonės, nors spėjama, kad žuvusiųjų galėjo būti iki 130. Liudininkų atsiminimais, joks karo metų bombardavimas nesukėlė tokių žiaurių pasekmių, kaip šis įvykis. Sprogimas sunaikino apie 100 krovininių vagonų, du garvežius, garvežių depą, remonto dirbtuves, elektros pastotę, keletą gyvenamųjų namų ir kitų pastatų stotyje.
Informacija apie sprogimą sovietų valdžios ilgai buvo slepiama, tad apie avariją greitai pasklido begalės gandų ir mitų. Vieni vilniečiai sakė, kad sprogimas įvyko dėl vokiečių išpuolio, kiti – kad Lietuvos partizanų, kiti – kad Baltarusijos ar Ukrainos sukilėlių. Sprogimus ir milžinišką gaisrą nuo vietinių nuslėpti buvo sunku. Žmonės pasakojo, kad įsisiautėjusi ugnis buvo tokia didelė, jog baiminosi, kad sudegs visas Vilnius. Žuvusiųjų kūnai buvo sunkiai atpažįstami – juos artimieji atpažino tik iš papuošalų, laikrodžių ar kitų detalių.
Po mėnesio avarijos aplinkybės aiškinęsis tyrimas buvo baigtas. Nustatyta, kad avarija įvyko ne dėl sąmokslo, o dėl geležinkelio darbuotojų klaidų ir aplaidumo. Performuojant sąstatą, du vagonai su zenitinių pabūklų sviediniais, kurie buvo prieš tai traukinio gale, atsidūrė priekyje. Tai neva pažeidė traukinio stabdymo sistemą. Ešalonui nebuvo suteiktas karinio transporto statusas, todėl apsauga nebuvo sustiprinta. Tiesa, katastrofa galėjo įvykti ir anksčiau – prieš traukiniui išvykstant, į neuždarytą vagoną įsiropštė du lenkai, kurie nežinodami, kad traukinys gabena sprogmenis, susikūrė laužą. Vėliau juos pastebėjęs darbuotojas išmetė.
Šilėnų tilto tragedija: 10 medkirčių nuskendo Ventoje
1998 metais, tris dienas prieš Kalėdas, neblaivaus vairuotojo vairuojamas sunkvežimis GAZ-66 nuvažiavo nuo Šilėnų tilto. Dideliu greičiu 14 iš darbo grįžtančių medkirčių vežusį sunkvežimį ant slidžios tilto medinės dangos sumėtė, ir šis trenkėsi į kairiąją, paskui į dešinę tilto atramą, kurią pramušė, ir iš keturių metrų aukščio nukrito į ledinį Ventos upės vandenį.
Avarijos metu nuskendo 10 vyrų, jauniausiam iš jų vos 20 metų. Išsigelbėti pavyko tik penkiems, tarp jų ir girtam vairuotojui. Trys iš medkirčių buvo sunkiai sužaloti. Tai viena skaudžiausių avarijų, kuri nusinešė daugiausia gyvybių per vieną incidentą moderniojoje Lietuvos istorijoje.
Žaslių traukinių katastrofa: deganti cisterna ir studentai
1975 metais, apie 18 valandą, ties Žaslių geležinkelio stotimi įvyko baisi avarija. Iš Vilniaus į Kauną 70 km/h greičiu atlėkęs sausakimšas keleivinis traukinys atsitrenkė į per daug iš šalutinių bėgių atsikišusią krovininio traukinio cisterną su degalais. Pirmasis keleivinio traukinio vagonas apvirto, kiti trys priekiniai vagonai nukrito nuo bėgių ir kartu su degalų cisterna užsidegė.
Vagonuose, kuriuose dauguma namo vyko studentai, kilo panika. Ypač apdegė ir nukentėjo žmonės, vilkėję sintetinius rubus. Gelbėtojai į ligonines pradėjo masiškai gabenti šimtus apdegusių žmonių. Manoma, kad katastrofoje gyvi sudegė arba užduso apie 20 keleivių. Per stebuklą išgyveno keleivinio traukinio mašinistas – jis neteko tik vienos rankos pirštų. Tuomet jis spaudai pasakojo: „Nesuveikė technika. Pamačiau degalų cisterną, kai ji buvo visai arti prieš mane. Katastrofa buvo neišvengiama.“
Avarijos kaltininkais buvo pripažinti dispečeris ir kelio meistras. Nors dispečeris savo kaltės nepripažino, jį pasiuntė kalėti 13 metų, o meistrui buvo skirta kalėti trejus metus.
Jonavos amoniako sprogimas: nuodingas debesis virš Lietuvos
1989 metų kovą Jonavoje sprogo kompanijos „Azotas“ izoterminės saugyklos rezervuaras. Tuomet iš jo išsiliejo apie 7500 tonų gryno skysto amoniako. Jis garavo, o vėliau užsidegė, pasiekdamas kompleksinių trąšų cechą bei sandėlį.
Dėl aukštos temperatūros prasidėjo trąšų cheminės skilimo reakcijos. Į atmosferą išsiskyrė itin nuodingas azoto oksidas ir chloro dujos. Jų debesys pasiekė Jonavos rajono kaimus, vėliau Ukmergę, Širvintas ir Kėdainius. Praėjus vos parai nuo avarijos, link Kėdainių nusidriekė nuodingas 50 km ilgio ir 7 km pločio šleifas.
Po katastrofos į ambulatoriją ėmė plūsti sunegalavę gyventojai. Jie skundėsi dusuliu, galvos skausmu, perštinčia veidų ir rankų oda. Per ir po avarijos apsinuodijo keli šimtai darbuotojų. Žuvo septyni, ir daugiau nei 50 buvo fiziškai sužeisti. Tūkstančiai gyventojų po avarijos neteko darbingumo. Mažiausiai 29 tapo neįgaliais. Daug vietinių žmonių tais metais mirė nuo vėžio.
Dėl katastrofos išgaišo aplinkinių vietovių naminiai gyvūnai ir paukščiai, neatlaikė ir laukiniai gyvūnai. Taršos spindulio teritorijoje buvo rastos ištipusios stirnos, briedžiai bei šernai. O dėl Lietuvos kaime esantis lapynas neteko apie 30 000 lapių.
Oficialia avarijos priežastimi buvo paskelbtas techninis gedimas. Neva rezervuare susidarė per didelis slėgis – į šaltą talpą netinkamai pateko šiltesnio amoniako, dėl ko slėgis rezervuare sparčiai pakilo. Talpa neatlaikė ir suplyšo.
Bražuolės tilto sprogdinimas: teroro aktas, likęs neatsakytas
1994 metų lapkričio 6-osios rytą, dar visiškoje tamsoje, maždaug už 30 km nuo Vilniaus buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tyčinis teroro aktas, suplanuotas taip, kad galėtų nusinešti 100 žmonių gyvybių.
Apie 7.10 sprogo užtaisas ant geležinkelio tilto. Tuo metu buvo ką tik pravažiavę du traukiniai – Kaunas–Vilnius ir Maskva–Kaliningradas. Po sprogimo sugriuvo viena gelžbetoninio tilto atrama, sugadinti bėgiai. Skeveldra nuliekusi keliasdešimt metrų pramušė vieno namo stogą.
Lemtingą rytą aplinkinius gyventojus pažadino milžiniškas sprogimas ir aitrus įdegėsių kvapas ore. Nubėgę link garso židinio, jie rado apgriautą tiltą. Žmonės žinojo, jog panašiu laiku jį turi kirsti keli keleiviniai traukiniai. Jie pasileido prie bėgių ir mosuodami bandė perspėti atvykstančius traukinius. Vienas jų buvo pilnutėlis žmonių – Rusijos tranzitinis traukinys iš Sankt Peterburgo į Kaliningradą. Jis žmonių perspėjimus pamatė per vėlai, todėl sustoti nespėjo. Lokomotyvas pervažiavo sprogimo pažeistą tiltą ir sustojo tik tada, kai paskutiniai vagonai jau buvo ant jo. Laimei, tiltas atlaikė, ir niekas nenukentėjo.
Apie išpuolį oficialiai skelbta nedaug. Tik tiek, kad prezidentas po mėnesio apdovanojo kelis vietinius žmones už didvyriškumą. Tačiau kas ir kodėl susprogdino tiltą, liko neaišku. Net praėjus dešimtmečiams byla taip ir nebuvo išaiškinta.
Viena versija svarstė, kad tai Rusijos specialiųjų tarnybų diversija. Lietuva tuo metu ką tik buvo išsivadavusi nuo Rusijos kariuomenės ir pirmoji regione pasiprašė NATO saugumo garantijų. Sprogdinimas galėjo būti signalas, kad Lietuva nėra saugi, taip suduodant smūgį jaunai valstybei. Kita versija teigė, kad tai galėjo būti vidaus radikalų išpuolis – neva politiniais pokyčiais nepatenkinti ir valdžia nusivylę žmonės nusprendė taip destabilizuoti padėtį šalyje.
Bražuolės tilto sprogdinimas dažnai siejamas su dar dviem rezonansiniais įvykiais. Vienas jų – 1993-ųjų metų savanorių maištas Pakaunės miškuose, kai grupė ginkluotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanorių savavališkai pasitraukė iš dislokacijos vietų ir išėjo į miškus Kauno rajone. Savanoriai reiškė nepasitenkinimą išrinktu prezidentu Algirdu Brazausku, Seimu bei Vyriausybe, taip pat per menku savanoriams skiriamu biudžetu.
Kitas įvykis – 1997-ųjų metų saugumo pareigūno Juro Abramavičiaus nužudymas. Abramavičius tyrė tiek savanorių maištą, tiek Bražuolės sprogdinimą. Jis, manoma, turėjo informacijos apie galimus akto organizatorius. Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jis apie tai informavo prokuratūrą, po jo automobiliu sprogo bomba. Dar prieš tai minėti maištininkai buvo užėmę Kauno rinktinės štabą ir norėjo nuginkluoti jo viršininką Jurą Abromavičių. Tačiau Abromavičius ginklo neatidavė. Su lojaliais savanoriais pasitraukė į Kauno septintą fortą.
Oficialiai Abromavičiaus nužudymo byla buvo nutraukta, ir tikrasis užsakovas neįvardytas. Kai kurie buvę pareigūnai dabar teigia, kad tilto sprogdintojai teisėsaugai buvo žinomi. Tačiau bylą perduoti teismui niekas neturėjo politinės valios ir drąsos.
Praėjo daugiau nei 30 metų. Tiltas seniai atstatytas, juo toliau važiuoja traukiniai. Tačiau į klausimą, ar Lietuva kada nors sužinos visą tiesą, vis labiau peršasi neigiamas atsakymas.
Ką šios katastrofos atskleidžia apie mus?
Šios penkios katastrofos – tai ne tik techninės avarijos ar teroro aktai. Tai veidrodis, parodantis, kaip trapus yra gyvenimas ir kaip lengvai žmogaus klaida, aplaidumas ar tyčinis blogis gali nusinešti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius gyvybių. Nuo geležinkelio darbuotojo, kuris netinkamai performavo sąstatą, iki neblaivaus vairuotojo, sėdusio prie sunkvežimio vairo, iki teroristų, kurie susprogdino tiltą, tikėdamiesi nusinešti 100 gyvybių – kiekvienas šių įvykių primena, kad atsakomybė ir budrumas yra būtini kiekvieną dieną.
Ir nors kai kurios šių tragedijų buvo nuslėptos, o bylos taip ir neišaiškintos, jų pamokos išlieka. Jos moko mus branginti tai, ką turime, ir nepamiršti tų, kurie neteko gyvybių dėl kitų klaidų ar piktos valios.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.