Lietuvos istorija: nuo pirmųjų medžiotojų iki laisvos valstybės – 12 tūkstančių metų kelionė
Maždaug prieš 12 tūkstančių metų, nutirpus milžiniškam ledynui, atsivėrė kelias pirmiesiems gyventojams, kurie į dabartinę Lietuvos teritoriją atkeliavo iš Jutlandijos pusiasalio ir dabartinės Lenkijos. Tai buvo medžiotojai ir žvejai, klajokliai, nesėdėję vienoje vietoje. Nėra jokių ankstesnių žmogaus veiklos pėdsakų, nes paskutinis ledynmetis sunaikino viską, kas galėjo būti anksčiau. Nuo šių pirmųjų stovyklų pietvakarinėje šalies dalyje prasideda ilga ir vingiuota kelionė, kuri per tūkstantmečius atves iki šiuolaikinės Lietuvos valstybės.
Nuo keramikos iki baltų
Aštuntajame–šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą stovyklų gausėjo. Jos kūrėsi patogiose vietose prie pagrindinių upių – Nemuno, Neries, Merkio. Gyventojai toliau vertėsi medžiokle ir žvejyba, tobulino įrankius: naudojo lankus ir strėles su titnaginiais antgaliais, gremžtukus odai apdirbti, tinklus ir kabliukus. Neolito laikotarpiu, maždaug prieš 4600 metus prieš mūsų erą, pasirodė keramika – tai buvo perversmas kasdieniame gyvenime, leidęs geriau laikyti ir apdoroti maistą. Dar svarbesnis pokytis įvyko apie trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą, kai atsirado žemdirbystė ir gyvulininkystė. Tuo metu Rytų Baltijos jūros regione pasirodė baltai – indoeuropiečių grupė, kurios kilmė iki galo neišspręsta. Jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais, o teritorija, kurioje apsigyveno, apėmė milžinišką plotą nuo Baltijos jūros iki Volgos ir Okos aukštupių. Žalvario amžius Lietuvoje prasidėjo XVI amžiuje prieš mūsų erą, kai pasirodė pirmieji bronziniai dirbiniai – kirviai, ietigaliai, peiliai, papuošalai, kardai. Iš pradžių jie buvo importuojami iš Skandinavijos, Vakarų Europos ir Rusijos pietų, vėliau bronzos apdirbimas įsigalėjo ir vietoje. Geležies amžius prasidėjo pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje ir atnešė dar didesnį technologinį proveržį.
Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas ir Mindaugas
Lietuvos vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose pasirodė daugiau nei prieš 1000 metų – 1009 metais. Tuometinėje lotyniškoje kilmininko formoje „Lituae“ užfiksuotas vardas rodo, kad jau tuo metu egzistavo tam tikras regionas ar gentis, žinoma kaip Lietuva. Tačiau tikroji valstybės istorija kaip vieningos ir centralizuotos jėgos prasideda su didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu. Jis laikomas pirmuoju valdovu, kuriam pavyko suvienyti atskiras lietuvių gentis ir sukurti stiprią valstybę. 1251 metais Mindaugas apsikrikštijo – šis žingsnis atvėrė jam kelią į platesnę Europos politiką ir suteikė teisėtumą krikščioniškame pasaulyje. 1253 metų liepos 6-ąją jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Nors tiksli karūnacijos vieta iki šiol nežinoma, kai kurie istorikai mano, kad Mindaugas neturėjo nuolatinės sostinės, o keliavo po savo valstybę. Deja, Mindaugo krikščioniškasis laikotarpis nebuvo ilgas. Apie 1260-uosius metus susidūrus su vidiniais ir išoriniais iššūkiais, jis grįžo prie savo protėvių tikėjimo – pagonybės. Mindaugo gyvenimas tragiškai baigėsi 1263 metais, kai jį nužudė sūnėnas Treniota. Po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę, o katalikiškasis karaliaus titulas buvo prarastas. Mindaugas liko vieninteliu krikščioniškuoju karaliumi visoje Lietuvos istorijoje.
Gediminaičiai ir Žalgirio mūšis
XIV amžius buvo lūžio taškas. Prieš akis iškylus mongolų-totorių ir kryžiuočių grėsmei, Baltarusijos kunigaikščiai, ieškodami išsigelbėjimo, jungėsi prie Lietuvos mainais gaudami autonomiją. Šį stiprėjimą ypač lėmė iškili Gediminaičių dinastija. Kunigaikštis Gediminas, pasitelkęs diplomatines priemones – daugiausiai ištekėdamas savo dukras – žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus Algirdas tęsė šią plėtrą karinėmis priemonėmis, o prie to aktyviai prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Įdomu tai, kad Lietuva išliko paskutinė pagoniška valstybė Europoje, nors derybų ir siūlymų dėl krikšto būta ne vieno. Lietuvos plėtra į rytus prasidėjo nuo pat valstybės susikūrimo. Tam itin palankias sąlygas sudarė nusilpusi ir susiskaldžiusi buvusios Kijevo Rusios teritorija po mongolų antpuolio. Prie Lietuvos buvo priimta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, didelė dalis dabartinės Ukrainos ir Vakarų Rusijos. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – jos sienos pietuose siekė net Juodąją jūrą.
Svarbus įvykis – Algirdo sūnaus Jogailos apsikrikštijimas ir tapimas Lenkijos karaliumi 1386 metais. Dar iki krikšto, 1385 metais, buvo pasirašyta Krėvos sutartis, padėjusi pagrindus Lietuvos ir Lenkijos unijai. Oficiali Lietuvos krikšto data laikoma 1387 metai, kai Jogaila pakrikštijo Lietuvą Vilniuje. Krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį ir atvėrė kelią į Europos krikščioniškųjų valstybių bendruomenę. Nors krikštas sustiprino Lietuvą, valstybingumui visą laiką grėsmę kėlė kryžiuočių ir Livonijos ordino pretenzijos. Ši įtampa tęsėsi iki lemtingojo Žalgirio mūšio, įvykusio 1410 metų liepos 15 dieną. Šiame mūšyje jungtinės Lietuvos ir Lenkijos pajėgos sutriuškino kryžiuočių ordiną, buvo apginta Lietuvos nepriklausomybė ir įtvirtinta jos vieta Europos žemėlapyje.
Liublino unija ir padalijimai
Auganti Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje, o tai galiausiai privedė prie 1569 metų Liublino unijos. Ši unija formaliai sujungė abi valstybes į vieną bendravalstybinį vienetą. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingųjų kandidatų. Tai lėmė didelį bajorų įtakos sustiprėjimą – praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai. Jame buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybės klausimais paprastai nebūdavo prieinama.
XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. 1772, 1793 ir 1795 metų padalijimai ištrėmė ją iš Europos žemėlapio. Po trijų padalijimų didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 tūkstančius gyventojų ir buvo vienas didžiausių imperijos miestų. Abiejų Tautų Respublika, nors žlugo, paliko gilų pėdsaką Europos istorijoje, demonstruodama tiek unikalų valstybių susijungimo modelį, tiek ir vidinių nesutarimų bei išorės įtakos pavojų.
Sukilimai ir tautinis atgimimas
XIX amžiuje Lietuvoje vyko du dideli sukilimai, apėmę plačius visuomenės sluoksnius. Pirmasis – 1831 metų sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai. Antrasis – 1863–64 metų sukilimas, palaikytas ir valstietijos. Deja, abu sukilimai buvo žiauriai numalšinti Rusijos imperijos kariuomenės. Šie įvykiai paliko gilias žaizdas, tačiau kartu sustiprino pasipriešinimo dvasią.
Nepaisant politinės priespaudos, jau XIX amžiaus pirmojoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė kultūra, pasiekusi civilizacijos lygį. Didelį indėlį į rašytinės lietuvių kalbos, filologijos, grožinės literatūros ir istoriografijos vystymą įnešė žemaičių lietuviškasis sąjūdis. Bene ryškiausia šio sąjūdžio figūra buvo Simonas Daukantas. Jis pirmasis suformavo naująjį tautiškumo supratimą, kuriame tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Tai buvo revoliucinė idėja, pakeitusi lietuvių savimonę. Šis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu, padėjusiu pamatus būsimai Lietuvos nepriklausomybei.
Nepriklausomybės paskelbimas ir tarpukaris
1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva atsidūrė dviejų galingų imperijų – Rusijos ir Vokietijos – kovos lauke. Iki 1915 metų pabaigos Vokietija jau buvo okupavusi visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Kartu su kariuomene pasitraukė arba buvo priversta išvykti apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Nepaisant karo ir okupacijos, Lietuvos politikos veikėjai pradėjo aktyviai svarstyti Lietuvos ateities klausimą. 1917 metų gruodžio 11 dieną buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas, numatęs i r glaudžią Lietuvos ir Vokietijos sąjungą. Tačiau šis aktas sukėlė didelį gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos, o ne tikra nepriklausomybė.
1918 metų vasario 16 dieną įvyko istorinis įvykis – Lietuvos taryba paskelbė nepriklausomybę. Tikrąją nepriklausomybę Lietuva iškovojo po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare 1918 metų lapkritį. Lapkričio 2 dieną buvo priimta laikinoji konstitucija, o lapkričio 5-ąją ministru pirmininku paskelbtas Augustinas Voldemaras, kuris lapkričio 11 dieną suformavo pirmąją vyriausybę. Į valstybės tarybą įėjo ir tautinės mažumos – žydai ir baltarusiai, o lenkai dalyvauti atsisakė.
Tačiau kelias į tvirtą valstybingumą nebuvo lengvas. Jau 1918 metų gruodį Lietuvą užplūdo Raudonoji armija, tačiau iki 1919 metų vasaros puolimas buvo sustabdytas. Tais pačiais metais Lietuva susidūrė su bermontininkais – vokiečių savanoriais, mėginusiais perimti Lietuvos teritoriją. Lietuvos savanoriai ir kariuomenė juos sutriuškino, dar kartą įrodydami gynybinius pajėgumus. 1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rytinė siena ėjo per Maladečną, Lietuvai grąžintas Gardinas ir kitos etninės žemės. Tačiau Vilniaus klausimas išliko skaudi žaizda – 1920 metų spalio 9 dieną Liucijaus Želigovskio vadovaujami daliniai užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, kuris 1922 metais prisijungė prie Lenkijos. Lietuvos laikinąja sostine tapo Kaunas.
1923 metais po inicijuoto sukilimo Lietuvai pavyko prisijungti Klaipėdos kraštą su svarbiu uostu. Tai sustiprino šalies ekonomiką ir geopolitinę padėtį. Tačiau 1926 metų gruodžio 17 dieną įvyko valstybės perversmas. Krikščionių demokratų remiami perversmininkai nuvertė teisėtai išrinktą valdžią. Po šio perversmo Lietuva nustojo būti demokratine valstybe – valstybinė valdžia vis labiau telkėsi Antano Smetonos rankose. 1938 metų gegužės 5 dieną priimta nauja konstitucija įteisino perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas, o pati valstybė net nebeminima kaip demokratinė.
Okupacijos ir sovietmetis
1939 metų kovo 20 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui susitikus su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribentropu, Lietuvai buvo pateiktas ultimatumas – arba Klaipėdos kraštas atiduodamas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Kovo 22 dieną pasirašyta sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai. Lietuva prarado svarbų uostą ir trečdalį savo pramonės.
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 metų rugsėjo 1 dieną. Lietuva paskelbė neutralitetą, tačiau jos likimą lėmė slapti susitarimai tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. 1939 metų rugsėjo 28 dieną buvo pasirašytas naujas susitarimas, kuriuo Lietuva mainais už Lenkijos teritorijos dalį buvo perleista sovietams. Spalio 10 dieną Maskvoje buvo pasirašyta vadinamoji Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Vos sutartį pasirašius, sovietų karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė karinėse bazėse naujajame Vilniuje, Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje. Deja, Vilniaus grąžinimas buvo tik priedanga sovietų okupaciniams siekiams.
1940 metų liepos 21 dieną Liaudies Seimas nubalsavo už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Sovietų okupacija atnešė masines represijas. 1941 metų birželio 14 dieną 3 valandą ryto prasidėjo masinis okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimas. Į gyvulinius vagonus buvo susodinta 60 tūkstančių estų, 34 tūkstančiai latvių ir 17 tūkstančių lietuvių. Jie buvo išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibire ir Kazachstane. Tik labai maža dalis jų sugrįžo.
1941 metų birželio 22 dieną Vokietija, sulaužiusi nepuolimo sutartį, pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Lietuvoje buvo suorganizuotas sukilimas, suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė, siekusi atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau Vokietija šios vyriausybės nepripažino ir po 43 dienų veikimo ją išvaikė. Nuo 1941 iki 1944 metų Lietuva buvo įtraukta į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinė sritis. Vienas tragiškiausių šio laikotarpio aspektų buvo žydų naikinimo politika. Vilniuje ir Kaune buvo įkurti žydų getai, o tūkstančiai žydų tautybės asmenų buvo nužudyti holokausto metu, ypač Paneriuose ir Kauno devintajame forte.
1944 metų pabaigoje sovietinė kariuomenė vėl įsiveržė į Lietuvą. Šis įvykis žymėjo ne išvadavimą, o naujos žiaurios okupacijos pradžią. Daugelis lietuvių ėmėsi ginklo – platus pasipriešinimas Raudonajai armijai ir komunistinei valdžiai susiformavo iš įvairių sluoksnių. Sovietų okupacija atnešė milžiniškas žmogiškąsias tragedijas. Nuo 1940 iki 1953 metų Lietuva neteko apie trečdalį savo gyventojų dėl trėmimų, žudynių ir emigracijos. Į Sibirą ir kitas atokias Sovietų Sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 30 tūkstančių šeimų. Organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai tęsėsi iki pat 1953 metų. Nors partizaninis karas buvo žiauriai nuslopintas, dalies mokslininkų nuomone, šios kovos sutrukdė okupanto užmojams visiškai kolonizuoti šalį. Būtent todėl Lietuva, skirtingai nei kitos Baltijos šalys, išlaikė aukštą lietuvių gyventojų procentą.
Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas
Lūžis įvyko 1989 metais Michailo Gorbačiovo vykdomų reformų fone. Kilus visuomeniniam judėjimui, Lietuvos SSR vadovybė, spaudžiama iš apačios, ėmė siekti vis didesnio savarankiškumo. 1987 metų rugpjūčio 23 dieną įvyko mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, organizuotas Lietuvos laisvės lygos, vadovaujamos Antano Terlecko. Mitingo tikslas buvo pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą. Nors komunistinė spauda puolė mitingo dalyvius, tai turėjo priešingą efektą – dar labiau sustiprino visuomenės norą keistis.
1988 metų birželį susibūrusi Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė davė nepriklausomybės judėjimui naują pagreitį. Iš pradžių Sąjūdis siekė didesnės Lietuvos autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau nuo 1989 metų jo tikslas tapo aiškus – visiška nepriklausomybė. Šis siekis buvo oficialiai paskelbtas istoriniame Gotlando komunikate.
1990 metų kovo 11 dieną įvyko nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas profesorius Vytautas Landsbergis. Sovietų Sąjunga griežtai priešinosi. Konfrontacija pasiekė apogėjų 1991 metų sausio 13 dieną, kai sovietų kariai brutaliai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą. Tūkstančiai žmonių susirinko ginti savo laisvės, o šios tragiškos nakties aukos tapo laisvės kovų simboliu. Netrukus Islandija tapo pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Po 1991 metų rugpjūčio pučio Maskvoje Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta visame pasaulyje. Tais pačiais metais įvyko ir Medininkų tragedija – 1991 metų liepos 31-osios naktį ginkluota OMON grupuotė šaltakraujiškai išžudė Lietuvos pasieniečius.
Kelias į Vakarus
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva susidūrė su milžiniškais iššūkiais. Prasidėjo turto privatizacijos procesai, buvo įvesta Lietuvos pinigų sistema. Deja, šie procesai nebuvo sklandūs – juos lydėjo didžiulė infliacija. Paskutiniai Rusijos kareiviai Lietuvą paliko 1993 metų rugpjūčio 31 dieną. Nepaisant visų sunkumų, Lietuva žvelgė į Vakarus. 2004 metų kovo 29 dieną Lietuva tapo pilna teise NATO nare, o po visuotinio referendumo – ir Europos Sąjungos nare. 2015 metų sausio 1 dieną Lietuva oficialiai įsivedė eurą.
Ką tai sako apie mus?
Lietuvos istorija – tai pasakojimas apie tautą, kuri per tūkstantmečius išgyveno okupacijas, sukilimus, tremtis ir netektis, tačiau niekada neprarado savo tapatybės. Nuo pirmųjų medžiotojų, atėjusių po ledynmečio, iki šiuolaikinės modernios valstybės – tai kelionė, kurioje kiekvienas etapas paliko pėdsaką. Mindaugo karūnacija, Žalgirio mūšis, Liublino unija, sukilimai, Vasario 16-oji, Sausio 13-oji – visi šie įvykiai formavo tai, kas šiandien esame.
Kai šiandien kalbame apie laisvę, saugumą ar nacionalinį identitetą, verta prisiminti, kad prieš mus buvusios kartos už tai kovojo ir aukojo savo gyvybes. Lietuva ne visada buvo laisva, bet visada siekė laisvės. Ir tai yra svarbiausia pamoka, kurią ši istorija mums duoda.
Ką apie tai manote jūs? Ar Lietuvos istorija mus moko, kad laisvė niekada nėra duotybė? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.