Iki gyvos galvos nuteistas Markas Kardišauskas: kaltinimai, kurių nepadariau, ir pasas, kuris dingo
Įžanga: vyras, kuris sako kalėjęs neteisėtai
Markas Kardišauskas gimė 1979 metais Kaune. Dabar jis yra Pravieniškių kalėjime, antruose patos namuose, kur laikomi nuteisti iki gyvos galvos. Jis sako, kad jau beveik 24 metus atlieka bausmę už tris nužudymus. Vienas jų – garsaus Kauno nusikaltėlio Ramūno Kuzmino, dar žinomo Ramaškės vardu, nužudymas. Kardišauskas tvirtina, kad šių nusikaltimų nepadarė. Jis pasakoja apie manipuliacijas, neteisėtus parodymus, dingusį pasą ir traumą, po kurios buvo lengvai paveikiamas. Jo istorija – tai bandymas įrodyti, kad teisingumo sistema gali suklysti.
Kaltinimai, kurių jis neigia
Kardišauskas sako, kad apie Ramūną Kuzminą išgirdo tik būdamas kalėjime. Laisvėje jis neva nebuvo susijęs su jokiu kriminaliniu pasauliu. Jo teigimu, jis vogdavo automobilius ir motociklus užsienyje, bet niekada nedalyvavo žmogžudystėse. Kai 2003 metais jis buvo atvežtas į Pravieniškes, pas jį atvyko departamento atstovai ir pareiškė kaltinimus dėl kelių nužudymų. Iš pradžių jam buvo pateikti šeši žmogžudystės epizodai, bet vėliau trys buvo nuimti. Likę trys tapo pagrindu nuteisti jį iki gyvos galvos. Jis tvirtina, kad tuo metu buvo po sunkios galvos traumos, iš dalies praradęs atmintį, ir jam buvo sunku suprasti, kas vyksta.
Manipuliacijos ir neteisėti parodymai
Vienas svarbiausių Kardišausko pasakojimo elementų – jo teiginys, kad parodymai buvo išgauti neteisėtai. Jis sako, kad buvo maitinamas raminamaisiais vaistais, vežiojamas į parodymo vietas, kur jam būdavo nurodoma, ką sakyti. Pasak jo, kai jis rodydavo kitaip, nei norėjo pareigūnai, kameras išjungdavo, jį pataisydavo. Jis teigia, kad buvo vežamas į barus, picerijas, McDonald’s, duodama alaus ir šlapso. Kartą jį nuvežė į motinos namus, kur buvo paruoštas didelis stalas, kepti karbonadai, o prie stalo sėdėjo prokurorai. Jis sako, kad prokuroras jam primindavo: „Atsiminsi, ką reikia kalbėti teisme.“ Kardišauskas tvirtina, kad iš viso davė apie 100 parodymų ir visi jie buvo skirtingi. Jis buvo mokomas mintinai, ką turi pasakyti. Jo teigimu, jis nesuvokė, ką daro, nes buvo paveiktas vaistų ir traumos.
Dingęs pasas – pagrindinis įrodymas
Kardišauskas sako, kad jo byloje buvo pasas, kuriame buvo įspausti užsienio valstybių antspaudai. Šie antspaudai įrodydavo, kad nusikaltimų metu jo nebuvo Lietuvoje. Jis dažnai važinėdavo į Šveicariją, Vokietiją, Rusiją, Baltarusiją. Pasak jo, prokurorai patikrino sienas ir pasus, ir trys žmogžudystės buvo nuimtos. Tačiau vėliau, kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, pasas dingo. Kardišauskas teigia, kad jį vežiodavo atskirai nuo bylos dokumentų, prabangiu automobiliu, ir per vieną tokią kelionę pasas dingo. Jis sako, kad tai buvo pagrindinis įrodymas, kuris galėjo jį išteisinti. Dabar jo nebėra, ir jis negali įrodyti savo nekaltumo.
Kalėjimo režimas: lengva ir sunki grupė
Kardišauskas paaiškina, kad kalėjime yra lengva ir sunki grupė. Lengva grupė – tai paprastesnis režimas, panašus į atviros kolonijos sąlygas. Sunki grupė – griežtesnis režimas, kai nuteistieji dažniausiai laikomi vienutėse. Jis sako, kad dabar yra lengvoje grupėje, bet dar nėra gavęs formalaus sprendimo. Tai svarbu, nes norint prašyti terminuotos bausmės, reikia būti lengvoje grupėje. Jis jau du kartus bandė prašyti pakeisti bausmę į terminuotą, bet teismai atmetė jo prašymus, nes anksčiau buvo priskirtas sunkiai grupei. Jis tikisi, kad šiais metais vėl galės kreiptis į teismą. Jis nori būti lengvoje grupėje, nes tai didina galimybes išeiti į laisvę.
Noras gyventi normalų gyvenimą
Kardišauskas sako, kad jau atsikando šios duonos ir suprato, ką padarė. Jis teigia pasitaisęs ir nori gyventi normalų gyvenimą. Jis nori dirbti, sukurti šeimą, turėti vaikų, kol dar sveikas ir gyvas. Kalėjime jis dirba ir svajoja apie laisvę. Jis sako, kad nori įrodyti, jog gali gyventi kitaip. Jis neslepia, kad jo praeitis buvo sunki, bet tikina, kad žmogžudystės – ne jo darbas. Jis nori, kad visuomenė suprastų, jog kalėjime yra žmonių, kurie nori pasikeisti.
Ankstesnė praeitis ir pirmasis teistumas
Kardišauskas pasakoja, kad pirmą kartą už grotų pateko 2001 metų rugpjūčio antrą dieną. Prieš tai jis buvo teistas 1996 metais už vagystę, kai įėjo į butą ir paėmė piniginę. Tada jis buvo nepilnametis. Vėliau jis buvo nuteistas už kūno sužalojimą, prievartavimą ir vagystę. Jis sako, kad tai buvo istorija su mergina, kuri užsiiminėjo prostitucija. Ji paprašė didelės sumos pinigų, jie nesutiko mokėti, ir ji juos padavė į teismą. Kardišauskas teigia, kad jis jos neprievartavo, tik sudavė vieną smūgį per veidą. Jis sako, kad dėl to gailisi iki šiol, bet prievartavimo nebuvo. Teismas jam skyrė 11 metų, nors jo bendrininkas gavo tris. Jis mano, kad didesnė bausmė buvo dėl to, kad jis neprisipažino. Jo tuometinė žmona juo patikėjo, bet vėliau jie išsiskyrė.
Trauma, koma ir lengvas paveikiamumas
Kardišauskas pasakoja, kad kalėjime buvo sumuštas. Jam buvo praskalta kaukolė, jis pateko į komą. Jis buvo gydomas Santariškių ligoninėje, vos išgyveno. Po to, 2003 metų rugsėjo 1 dieną, buvo atvežtas į Pravieniškes. Jis sako, kad tuo metu buvo labai silpnas, neatsiminė daug dalykų, jam buvo sunku susikaupti. Būtent tada jį pastebėjo departamento pareigūnai ir pradėjo manipuliuoti. Jis teigia, kad dėl traumos ir vaistų buvo lengvai paveikiamas, todėl pasirašinėjo tai, ko nesuprato.
Teismo posūkis ir nuosprendis
Kardišauskas sako, kad teisme jis galiausiai pakėlė ranką ir pasakė, kad jie to nepadarė. Tačiau teismas jo neišklausė. Jis buvo nuteistas iki gyvos galvos. Jis tvirtina, kad įrodymai buvo suklastoti, pasas dingo, o parodymai išgauti neteisėtai. Jis mano, kad tapo atpirkimo ožiu. Dabar jis bando įrodyti savo nekaltumą ir prašo teismo pakeisti bausmę į terminuotą. Jis nori, kad į jo bylą būtų pažvelgta iš naujo.
Ką tai reiškia visuomenei
Marko Kardišausko istorija kelia rimtų klausimų apie teisingumo sistemą. Jei jo teiginiai tiesa, tai rodo, kad pareigūnai gali manipuliuoti silpnais žmonėmis, kad gautų parodymus. Dingęs pasas – tai dar vienas įrodymas, kad byla galėjo būti suklastota. Žinoma, negalima teigti, kad jis tikrai nekaltas. Teismas priėmė sprendimą, ir tam buvo pagrindas. Tačiau jo pasakojimas atskleidžia, kad sistema nėra tobula. Žmogus, turintis psichologinių problemų ar traumą, gali būti lengvai įtrauktas į nusikaltimą, kurio nepadarė. Ar galime būti tikri, kad visi iki gyvos galvos nuteisti žmonės tikrai nusipelnė tokios bausmės? Ar turėtume leisti jiems įrodyti savo nekaltumą? Ką darytumėte, jei atsidurtumėte panašioje situacijoje? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.