Dovydas Kriučiūnas: 20 metų kalėjimo už nusikaltimą, kurio, jo teigimu, nepadarė
Įžanga: vyras, kuris sako esąs nekaltas
Dovydas Kriučiūnas šiuo metu yra Pravieniškių antrajame kalėjime. Jis ten praleido jau 20 metų. Vienu kartu. Jo viešasis įvaizdis – tikras demonas. Taip jį vadina žiniasklaida, taip jį prisimena visuomenė. Jis buvo nuteistas už dviejų merginų – Aušros ir Indrės – nužudymą 2003 metais. Jam tada ką tik buvo suėję 18 metų. Dovydas tvirtina, kad šių nusikaltimų nepadarė. Jis sako, kad į butą, kuriame rado kūnus, įėjo norėdamas pavogti daiktų, o ne žudyti. Jo istorija – tai bandymas įrodyti, kad teisingumo sistema gali suklysti, o jaunas žmogus gali būti nuteistas už tai, ko nepadarė.
Vaikystė, kuri neatrodė kaip nusikaltėlio pradžia
Dovydas pasakoja, kad jo vaikystė buvo ideali. Jis augo tvarkingų pareigūnų šeimoje – mama ir tėtis dirbo policijoje. Nors tėvo neteko anksti, nuo 16 metų jis jau turėjo aiškią idėją, kad po mokyklos eis į ugniagesius. Jis nebuvo chuliganas, mokėsi vidutiniškai, bet drausmingai. Draugai buvo tvarkingi, jokių narkotikų, jokių nusikaltimų. Jo gyvenimas buvo standartinis paauglio gyvenimas. Nieko, kas leistų manyti, kad jis taps žudiku.
Tačiau 2003 metų vasarą viskas pasikeitė. Jam ką tik suėjo 18 metų. Jis atsitiktinai susipažino su dviem merginomis – Aušra ir Indre. Jos pačios jį užkalbino. Bendravimas buvo paaugliškas, lengvas. Aušra buvo grįžusi iš Anglijos į tėvų namus. Ji gyveno bute, kuriame dažnai lankydavosi jos draugė Indrė. Jos leisdavo laiką tuščiame bute, rengdavo vakarėlius. Dovydas ten lankydavosi. Iš pradžių viskas buvo gražu ir tvarkinga. Bet po dviejų trijų savaičių bendravimas sumažėjo. Į butą pradėjo lankytis vyresni vaikinai. Dovydas tapo jauniausias, o su kai kuriais iš jų nesutarė. Jis nusprendė pasitraukti.
Paskutinis kartas, kai jis matė merginas gyvas, buvo likus trims keturioms dienoms iki jų mirties. Jis atnešė Aušrai parodyti nuotrauką iš darželio laikų. Paaiškėjo, kad jiedu kartu lankė tą patį darželį. Jis rado albumą namuose, atpažino Aušrą vaikiškoje nuotraukoje ir pažadėjo jai parodyti. Tai buvo paskutinis kartas, kai jis jas matė.
Įėjimas į butą, kuris pakeitė viską
Tuo metu artėjo Joninės. Dovydas žinojo, kad merginos turėtų būti išvykusios švęsti į kitą vietą. Jų nebus namuose. Jis turėjo jų buto raktą. Jis buvo jį pasiėmęs vieno vakarėlio metu – tiesiog oportunistiškai, neturėdamas aiškios minties, kam jo reikės. Raktas buvo su aptaškytais mėlynais dažais. Jis žinojo, kad tai jų atsarginis raktas, ir prigriebė jį.
Tą dieną jis nusprendė nueiti į jų butą ir pasiimti kelis daiktus. Jis planavo įeiti į tuščią patalpą, pasiimti ir išeiti. Jis paskambino į duris kelis kartus. Niekas neatidarė. Jis padarė išvadą, kad jos išvykusios. Jis atsirakino ir įėjo. Jis tikėjosi tuščio buto. Bet tai, ką jis pamatė, buvo siaubinga. Indrė ir Aušra gulėjo ant žemės, kraujo klane. Butas buvo chaosas, išmėtyti daiktai.
Dovydas sako, kad jis buvau pakankamai drąsus, bet ir naivus. Jis nepasitraukė iš karto. Jis uždengė kūnus, kad nematytų. Jis sako, kad vaizdas buvo nemalonus, bet jis nebuvo dinamiškas, jis buvo statinis. Jis nebuvo pragmatiškas, neįvertino situacijos objektyviai. Jis tiesiog uždengė kūnus ir, nežiūrėdamas, pasiėmė kelis daiktus. Tarp jų buvo telefonai. Jie vėliau tapo pagrindiniu įrodymu, vedančiu link jo. Jis parsinešė daiktus namo, kai ką nunešė pas draugą, vieną telefoną pardavė, kitą pasiliko sau.
Savaitė, kuri atrodė kaip amžinybė
Dovydas niekam nepasakojo, ką matė. Net savo merginai jis melavo, kad daiktus gavo iš draugo, kuris išvažiavo. Jis buvo vienintelis, kuris žinojo apie kūnus. Tačiau jis sako, kad ta savaitė nebuvo tokia keista, kaip gali pasirodyti. Jis tiesiog norėjo pamiršti. Jis nesiejo savęs su tuo, ką matė. Jis galvojo, kad jis tik pasiėmė kelis daiktus, ir tai nebuvo kažkas ypatingai rimto. Jis nesijautė kaltas dėl žmogžudystės. Jis jautėsi kaltas tik dėl vagystės.
Jis nesuvokė, kad policija gali jį susekti. Jis galvojo, kad niekas nesužinos, ką jis padarė. Jis įlindo, išlindo ir viskas. Tačiau telefonas, kurį jis pardavė, buvo naudojamas. Policija susekė kontaktus ir galiausiai atvedė iki jo. 2003 metų liepos trečią dieną, apie 6:30 ryto, kai jis dar miegojo lovoje prieš eidamas į mokyklą, į jo namus įėjo keli kriminalinės policijos pareigūnai. Jie atliko kratą. Nerado jokių daiktų, nes jie neidentifikavo jų kaip tų, kurių ieško. Po kratos jį išsivežė į Vyriausiąjį Šiaulių policijos komisariatą apklausai. Tai buvo paskutinė diena, kai jis matė savo namus.
Teismas ir nuosprendis
Dovydas buvo apkaltintas dvigubu nužudymu. Jis tvirtina, kad to nepadarė. Jis pripažįsta, kad įėjo į butą ir pavogė daiktus. Jis pripažįsta, kad nepranešė policijai. Jis pripažįsta, kad jo elgesys buvo lengvabūdiškas ir kvailas. Tačiau jis neigia, kad nužudė merginas. Jis sako, kad rado juos jau negyvas. Jis sako, kad neturi supratimo, kas tai padarė.
Teismas jo nepatikėjo. Jis buvo nuteistas. Jam buvo 18 metų. Jis praleido 20 metų kalėjime. Jis sako, kad visą tą laiką kovojo, kad įrodytų savo nekaltumą. Jis teigia, kad įrodymai buvo netiesioginiai, kad nebuvo tiesioginių įrodymų, kad jis žudė. Tačiau teismas nusprendė, kad jis kaltas. Jis sako, kad jo gyvenimas buvo sugriautas, o jis neturi galimybės įrodyti, kad yra nekaltas.
Bėgimas kaip bandymas įrodyti tiesą
Dovydas pasakoja, kad vienu metu jis nusprendė bėgti iš įkalinimo. Jis sako, kad tai nebuvo pramoga. Jis turėjo bėgti, kad įrodytų, jog jis nežudikas. Jis žinojo, kad rizikuoja būti nušautas. Jis sako, kad jam tai nerūpėjo. Jis buvo 100 procentų įsitikinęs, kad bus bandomas nušauti. Bet tai nesukėlė jam jokio mirktelėjimo. Jis buvo pasirengęs mirti, kad įrodytų savo tiesą.
Jo istorija kelia sunkų klausimą: ką daryti, kai esi nuteistas už tai, ko nepadarei? Kaip įrodyti savo nekaltumą, kai sistema jau priėmė sprendimą? Dovydas sako, kad jis neturi atsakymo. Jis tik žino, kad jo gyvenimas buvo palaužtas. Jis praleido 20 metų už grotų. Jis sako, kad nori, jog žmonės suprastų, kad jis nėra tas, kuo jį laiko. Jis nori, kad jo istorija būtų išgirsta.
Ko trūksta labiausiai
Dovydas sako, kad kalėjime trūksta teisingumo. Jis nesitiki, kad kas nors jam patikės. Bet jis nori, kad būtų atsižvelgta į tai, kad jis buvo jaunas, kad jis neplanavo žudyti, kad jis tiesiog padarė kvailą sprendimą. Jis nori, kad būtų peržiūrėta jo byla. Jis nori, kad būtų atsižvelgta į tai, kad nebuvo tiesioginių įrodymų. Jis nori, kad būtų atsižvelgta į tai, kad jis visą gyvenimą kovojo, kad įrodytų savo nekaltumą.
Jo istorija rodo, kad teisingumo sistema nėra tobula. Jaunas žmogus gali būti nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Jis gali praleisti dešimtmečius kalėjime. Jis gali netekti visko. O visuomenė gali niekada nesužinoti tiesos. Ką manote, ar Dovydo istorija yra įmanoma? Ar sistema galėjo suklysti? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.