Pabėgęs į Ispaniją lietuvis: „Lietuvos teisingumas – konvejeris, kuriame visi kišami į kalėjimą“
Dainius Uličius jau septynerius metus gyvena Ispanijoje, Torreviechos mieste. Jis sėdi prie kavos puodelio, kalba ramiai, bet kiekviename sakinyje jaučiama įtampa. Lietuvos teisėsauga jo ieško dėl prekybos žmonėmis, narkotikų kontrabandos ir dar kelių straipsnių. Tačiau jis pats sako, kad visas šias istorijas sukūrė vienas žmogus – jo buvęs pažįstamas, kurį jis vadina tiesiog „Fedė“. Ir kad už tai, ką padarė prieš daugiau nei dešimtmetį – sumušė girtą prokurorą vestuvėse – jis dabar moka visą gyvenimą.
Kaip viskas prasidėjo?
Pasak D. Uličiaus, viską pradėjo žmogus, kurį jis vadina Fedė. Tai Kazachstano pilietis, turintis nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, prekiavęs kanapėmis Panevėžyje. „Jį pažįsta pusė Panevėžio“, – sako jis. Jiedu susipažino per bendrą pažįstamą Deividą, kuris žinojo, kur gauti žolės.
„Aš tuo metu jau turėjau tris verslus Panevėžyje: naktinę parduotuvę-kavinę, gerbuvio įmonę, kuri dėdavo trinkeles, fontanus, ir firminę Volvo parduotuvę“, – pasakoja D. Uličius. Jis sako, kad nors ir rūkydavo žolės, į rimtus nusikaltimus nesivėlė.
Fedė, jo teigimu, buvo visiškai kitoks. „Jisai visada linksmai gyveno. Prisipirkdavo mašinų, kažkur pramušdavo, numesdavo, kitą dieną vėl nusipirkdavo. Toks stilius.“
Avantiūra su kanapėmis Ispanijoje
Vieną dieną Fedė pasiūlė D. Uličiaus broliui, kuris ką tik grįžo iš Anglijos, vykti į Ispaniją auginti kanapių. „Sako, mano draugai turi namą, jie persikrausto į didesnį, ten yra leidimas žolę auginti, tik aš nežinau, ar jį mums paliks.“
D. Uličius sutiko padėti. Jis investavo pinigų, o jo brolis išvyko su Fedė į Ispaniją. „Buvo gal 500 augalų, gal ir daugiau. Bet ne nuo to priklauso – kiek tu elektros išnaudosį, tiek ir žolės užauginsi.“
Tačiau netrukus viskas virto košmaru. Per Kalėdas name kilo gaisras. „Fedė kažką nedajungė, per ploną laidą, ir viskas sudegė.“
D. Uličiaus brolis kategoriškai pareiškė, kad daugiau su tuo neturės nieko bendro. „Sako: jeigu čia dar kažkas įvyks, aš degt gyvas nenoriu. Matau, kokį tu čia idiotą atsivežei.“
Vienintelis tikras nusikaltimas – muštynės su prokuroru
D. Uličius sako, kad jo vienintelis tikras nusikaltimas buvo 2008–2009 metais, kai per vestuves sumušė girtą prokurorą. „Aš vairavau jaunųjų mašiną, buvau blaivus. Atėjo trys vyrai, ne pagal vestuves apsirengę, džinsais. Sakau: vyrai, uždaras vakaras. O tas prokuroras sako: man visada atvira. Ir prišoko.“
D. Uličius sako, kad prokuroras griebė jį už apykaklės. „Aš atsisukau ir trinktelėjau vieną jam. Pora dantų iškrito.“ Už tai jis buvo nuteistas. „Tada aš supratau, koks pas mus Lietuvoj teisingumas.“
Jis įsitikinęs, kad būtent šis įvykis lėmė viską, kas nutiko vėliau. „Tas pats prokuroras sėdi tame pačiame kabinete. Jo kolegos, jo pažįstami. Ir mano advokatas sakė: čia nieks tau nepadės. Čia modelis.“
Teisingumas kaip konvejeris
D. Uličius neslepia, kad jo byla jam atrodo sukurta. Jis sako, kad Fedė, sulaikytas dėl narkotikų, davė parodymus prieš jį mainais į švelnesnę bausmę. „Teisėsaugos sistema nori atskleisti. Jie prižada aukso kalnus, ir paskui tai daro. Bet su sąžine tai nieko bendro neturi.“
Jo teigimu, du žmonės davė parodymus, ir tų parodymų pagrindu buvo nuteisti visi kiti. „Aš gavau 12 metų, o jie – po 2. Kur aš išvis žmogaus nepažįstu, man net neįdomu.“
Jis taip pat sako, kad jo brolis buvo įtrauktas į bylą visiškai nepagrįstai. „Jis ne už ką sėdi. Visiškai ne už ką. Man buvo didelis šokas, kad jį apskritai įtraukė.“
Gyvenimas Ispanijoje
D. Uličius sako, kad Ispanijoje jaučiasi saugiai. Jis turi automobilių nuomos verslą, gyvena su šeima, vaikai lanko mokyklą. „Verslas sekasi neblogai, skųstis negalima.“
Jis reguliariai važiuoja pas močiutę į Lietuvą su tikrais dokumentais. „Buvau kelis kartus grįžęs. Ir nieks nepastebėjo. Pradžioj buvo ilgesys, o po to jau pripranti. Pas mane ir vaikai čionai, šeima visa čia.“
Tačiau jis pripažįsta, kad situacija nėra ideali. „Sudėtinga bus, kad taip neišduot. Nemanau, kad taip bus. Čia tiktai laiko delsimas.“
Ką jis nori pasakyti?
D. Uličius sako, kad nori sąžiningo teisėsaugos darbo. „Aš tiktai noriu sąžiningo iš jūsų darbo. Daugiau nieko. O teisingumo noriu.“
Jis neslepia, kad jo tėvas 90-aisiais šovė banditus ir buvo išteisintas. „Bet aš nesu ant tiek stiprus žmogus. Ir tokių žmonių apskritai vienetai.“
Jis taip pat sako, kad jo byla – tai priminimas, jog Lietuvos teisingumo sistema turi rimtų problemų. „Pas mus gi Lietuvoj ką visada – uždraust, nubaust ir viskas. Niekas nežiūri į kažkokį kitą modelį.“
Ką tai sako apie mus?
D. Uličiaus istorija – tai vieno žmogaus balsas. Jis gali būti subjektyvus, gali būti netikslus, gali bandyti save pateisinti. Tačiau jis kelia klausimus, į kuriuos Lietuva vis dar neturi atsakymo: ar teisingumo sistema tikrai veikia sąžiningai? Ar parodymai, duoti mainais į švelnesnę bausmę, yra patikimi? Ir ar žmogus, kuris prieš daugiau nei dešimtmetį sumušė girtą prokurorą, turėtų būti baudžiamas visą gyvenimą?
Atsakymai į šiuos klausimus nulems ne tik D. Uličiaus ateitį, bet ir tai, kaip Lietuvos teisingumo sistema bus vertinama ateityje.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.