Gaidžiai, dėl kurių gėda: Staniūnų riboženklis – sovietmečio šleifas, kurį sunku nukelti
.webp)
Kai jaunas staniūnietis į savo gimtąją gyvenvietę pasikviečia draugų, pirmas dalykas, kurį jie pamato, – du betoniniai gaidžiai prie kelio. Ir ne bet kokie, o tokie, kad norisi nusijuokti. „Ar jūs tikrai norite gyventi gaidyne?“ – šis klausimas jam jau tapo kasdienybe.
„Taip buvau pripratęs prie Staniūnų pradžią žyminčių gaidžių, kad jų net nematydavau. Bet kai draugai pabadė jais nosį ir pats gerai apžiūrėjau riboženklį, pagailo savęs“, – „Sekundės“ redakcijai pasakojo gyventojas.
Kaip sakoma, svetimos akys didesnės – kai atvažiuoja svečiai, pamatai, ko pats kasdien nebematai. O pamatęs jaunuolis ėmė galvoti, kodėl sovietmetis iš Staniūnų vis dar nepasišalino.
Simbolis, kuris atgyveno
Riboženklis su gaidžiais ant senojo Vilniaus kelio – tipiškas paminklas tos eros gigantomanijai. Jis čia stovi jau 48 metus, taigi, anot staniūniečio, yra senesnis net už jo tėvus.
Tuomet Staniūnai tikrai buvo susiję su paukštininkyste. Dabar, sako vaikinas, jų gyvenvietėje gal tik viena ar dvi senutės augina gaidžio ganomų vištų pulkelį. O cementiniai gaidžiai, ant kurių pritvirtintas Staniūnų pavadinimas, ir purvais apsinešę, ir aptrupėję. Tad, jaunuolio akimis, jie pasenę tiek moraliai, tiek fiziškai.
„Gaidys“ pastaruoju metu yra tapęs itin įžeidžiu žodžiu. Kai į svečius atvykę draugai paklausė, ar Staniūnų žmonės norime būti vadinami „iš gaidyno“, ne tik suklusau, bet ir susigėdau“, – atviravo jis.
Kiaušinius lėktuvais skraidindavo į Magadaną
Betoninių gaidžių amžių gerai mena Staniūnuose gyvenantis senjoras mokslų daktaras Henrikas Pilkauskas. Jis daugybę metų vadovavo Pabaltijo zoninės paukštininkystės Staniūnų bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui.
Ūkio administracija ir paukštidės buvo Velžyje, o Staniūnų žemėse buvo auginamas pašaras vištoms. H. Pilkausko teigimu, ūkyje dirbusių mokslininkų išvestų veislių vištų kiaušiniai buvo gabenami į visus Sovietų Sąjungos kampelius. Lėktuvais skraidinti net į Tolimuosius Rytus – Magadaną, Vladivostoką.
Tokią veiklą savitai ir atspindėjo Staniūnų ženklas. Pasak H. Pilkausko, sovietmečiu kiekvienas kolūkis ar ūkis gaudavo nurodymą pasižymėti savo valdų ribas. Sukurti riboženklį Staniūnų eksperimentiniam ūkiui pasisiūlė panevėžietis – lyg ir dailininkas, lyg architektas. „Pavardės jo, deja, neprisimenu, bet menu, kad jis sukūrė mūsų ūkio veiklą atspindintį ženklą, pagal kurį ūkio vyrai pagamino metalinę formą, ir taip pačiame ūkyje buvo išlieti tiedu gaidžiai“, – pasakojo jis.
Planavo tris, pastatė vieną
Įdomu tai, kad iš pradžių ketinta pastatyti net tris tokius riboženklius su gaidžiais. Vienas jų būtų stovėjęs maždaug ten, kur Panevėžyje Ramygalos gatvė kertasi su Kėdainių gatve, nes būtent iki tos vietos buvo Staniūnų eksperimentinio ūkio žemės. Trečią ženklą norėta statyti Panevėžio rajone, už Keravos.
„Bet tų kitų dviejų riboženklių nebepastatėme, nes Staniūnų ūkį išplėtė, padidėjo jo valdos“, – aiškino H. Pilkauskas.
Pabaltijo zoninės paukštininkystės Staniūnų bandymų stoties eksperimentinis ūkis klestėjo iki 1990-ųjų. „Po to prasidėjo privatizacija, po jos – griūtis“, – prisimena jis. Tiesa, dar ir dabar dalyje buvusių paukštidžių auginami paukščiai, bet ne Staniūnuose, o Velžyje.
16 tonų – ne tik moralinė našta
O kad Staniūnų gyvenvietę reprezentuoja gaidžiai, pasak H. Pilkausko, jam nei šilta, nei šalta. „Jei ir sumanys kas tuos gaidžius nuversti, lengva nebus – sveria jie šešiolika tonų“, – šypsosi staniūniškis.
Tai tikrai ne smulkmena. Betoniniai paukščiai ne tik sunkūs, bet ir stipriai įsitvirtinę – tiek fiziškai, tiek simboliškai. Nors jaunajam gyventojui jie kelia gėdą, ne visiems tai atrodo problema.
Savivaldybė laukia siūlymo
Velžio seniūno pavaduotoja Rūta Survilienė patikino, kad į seniūnijos administraciją niekada ir niekas nėra kreipęsis dėl Staniūnų riboženklio. „Ir man pačiai tie gaidžiai dar niekada nėra užkliuvę – dargi atvirkščiai, tai gana įdomus ženklas“, – mano ji.
Sovietinius laikus menantis riboženklis su gaidžiais nekliūva ir Staniūnuose gyvenančiam buvusiam rajono merui, o dabar Tarybos nariui Povilui Žaguniui. „Tie gaidžiai Staniūnuose stovi nuo mano jaunystės ir man jie tikrai niekuo netrukdo. Suvokiu, kad šis riboženklis – ne koks nors architektūros kūrinys, ne paminklas, ne paveldo objektas, jokios išliekamosios vertės neturi“, – sutinka politikas.
Jis svarsto, kad betoniniai giesmininkai, ko gero, net šeimininko dabar neturi. Reikėtų tik išsiaiškinti, miesto ar rajono žemėje jie stovi. „Jei tie gaidžiai kam nors labai kliūva, žmogus gali kreiptis į Savivaldybę, teikti siūlymą juos nukelti ir toks pasiūlymas bus svarstomas“, – sako P. Žagunis.
Tad kol kas gaidžiai lieka. O klausimas išlieka – ar jie vis dar reprezentuoja Staniūnų tapatybę, ar tapo tik sovietmečio reliktu, dėl kurio jaunimui gėda kviesti draugus. O ką jūs darytumėte, jei jūsų gyvenvietę pasitiktų toks ženklas?
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.