Nausėda apie CŽA kalėjimą: „Manau, kad nebuvo“ – bet EŽTT sprendimai vis tiek krenta ant Lietuvos stalo
Nausėda apie CŽA kalėjimą: „Manau, kad nebuvo“ – bet EŽTT sprendimai vis tiek krenta ant Lietuvos stalo
Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį pasakė tai, ko daugelis laukė, o gal ir nenorėjo išgirsti. Interviu BNS šalies vadovas pareiškė pasitikintis Lietuvos institucijų vertinimu, kad slapto amerikiečių kalėjimo, kuriame buvo laikomi įtariamieji terorizmu, šalyje nebuvo. Ir pridūrė – šios istorijos, regis, neverta atidarinėti iš naujo.
„Tiesą sakant, nežinau, kokie dar tyrimai turėtų suteikti papildomą postūmį šitai istorijai, kuri jau buvo įvertinta, kur buvo atlikti tyrimai, kurie konstatavo, kad tokio kalėjimo nebuvo. Ar nauji tyrimai čia kažką pakeistų, aš labai, labai abejoju“, – sakė G. Nausėda.
Tiesiai paklaustas, ar mano, kad CŽA kalėjimas Lietuvoje vis dėlto buvo, prezidentas neapsimetinėjo: „Vėlgi, galiu sakyti tik tai, ką manau. Manau, kad nebuvo.“
Skaityti tokius sakinius keista vien dėl vienos priežasties – praėjusią savaitę Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priteisė Saudo Arabijos piliečiui Abdui Al Rahimui Husseinui Al-Nashiri 30 tūkst. eurų už neteisėtą kalinimą būtent tame slaptame kalėjime Lietuvoje. Ir tai buvo jau trečias panašus EŽTT sprendimas prieš mūsų šalį.
Ką tiksliai pasakė prezidentas
Nausėdos žinutė turi du sluoksnius. Pirmasis – faktinis: jis pasitiki iki šiol atliktais tyrimais ir nemato pagrindo jais netikėti. Antrasis – praktinis: jis nemato prasmės visko pradėti nuo nulio.
Bet yra ir trečias sluoksnis, kuris galbūt svarbiausias. EŽTT įpareigojo Lietuvos valdžią kreiptis į Vašingtoną, siekiant patikinimo, kad Al-Nashiri nebus paskirta mirties bausmė. Ir būtent čia prezidentas stabtelėjo.
„(Vykdymas priklausys nuo – BNS) bendro konteksto“, – sakė jis.
Jo argumentas – jautrus. „Iš tikrųjų turime įvertinti ir patį aspektą, kad mes kreipiamės į kitą valstybę su tam tikromis rekomendacijomis, kas gali būti traktuojama ir kaip kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus. Visokių čia yra aspektų ir dėl to nesinorėtų kažkaip (…) neprofesionaliai arba diletantiškai daryti sprendimus. Juos turime daryti įvertindami visą kompleksą dalykų, tame tarpe ir teisinius, ir politinius aspektus.“
Išvertus į žmonių kalbą: teismo sprendimą vykdysime, bet ne aklai. Ir ne iš karto.
Kodėl ši istorija niekaip nesibaigia
Jei kas nors galvojo, kad po 2018-ųjų viskas nurimo, tas klydo. Tais metais EŽTT pirmą kartą konstatavo, kad Lietuvoje 2005–2006 metais veikė slaptas CŽA kalėjimas – jame buvo kalintas kitas Saudo Arabijos pilietis Abu Zubaydah. 2024 metų sausį dėl neteisėto kalinimo Mustafai al Hawsawiui priteista 100 tūkst. eurų. Dabar – dar vienas sprendimas.
Lietuvos pozicija per visą šį laiką nekito. Pareigūnai nuosekliai neigia, kad toks kalėjimas egzistavo. EŽTT bylose teiktuose paaiškinimuose nurodoma, kad patalpose Antaviliuose, netoli Vilniaus, veikė ne kalėjimas, o žvalgybos paramos centras. Šalis taip pat teigia, kad įtarimų sukėlusiais lėktuvais į Lietuvą gabenta ne žmonės, o ryšių įranga.
Tiesa, oficialioji versija turi ir savo pilkųjų zonų. 2009-aisiais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko parlamentinį tyrimą, tačiau paskelbė nenustatęs, kad CŽA sulaikyti asmenys buvo atvežti į Lietuvą. Vis dėlto pripažino, kad sąlygos tam buvo. Tai jau nebe „ne“, o „galbūt, bet neįrodyta“.
2014 metais JAV paskelbta Senato ataskaita apie slaptus amerikiečių kalėjimus. Konkretūs centrai joje neįvardijami, bet žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad Lietuvoje veikė dokumente „violetiniu“ vadinamas centras. Anot ataskaitos, jis veikė nuo 2005 metų pradžios, o uždarytas 2006 metais – kai šalies pareigūnai atsisakė priimti M. al Hawsawį į vietos ligoninę.
Būtent šiais įrodymais rėmėsi ir EŽTT. O Lietuvos valdžios atstovai ne pirmoje byloje pabrėžia, kad teismas remiasi žmogaus teisių organizacijų nuomone ir jų, o ne oficialių institucijų, atliktais tyrimais.
Prokuratūra tyrimą dėl galimo CŽA kalėjimo buvo pradėjusi dar 2010 metais, bet po metų jį nutraukė. 2015 metais tyrimas atnaujintas – atsižvelgus į JAV Senato ataskaitą. Nuo to laiko nieko esminio neišgirdome.
Teisė, politika ir tas nepatogus klausimas
Šioje istorijoje susiduria dvi logikos. Viena – teisinė: EŽTT sprendimai yra privalomi, o žmogaus teisių pažeidimai neturi „senaties“ vien todėl, kad praėjo du dešimtmečiai. Kita – politinė: kiek Lietuva nori ir gali spausti savo strateginį partnerį JAV? Ir ar tai pavojinga?
Nausėdos atsakymas nuskamba atsargiai, bet atvirai – sprendimą vykdysime, tik pirmiau pasitarsime. Tai nėra nei „ne“, nei „taip“. Tai „situacija sudėtinga“, pasakyta prezidento lūpomis.
Ir čia verta pasakyti atvirai: tokioje byloje nėra patogių sprendimų. Vieni matys principingumą, kiti – prisitaikymą. Vieni sakys, kad reikia ginti žmogaus teises bet kokia kaina, kiti – kad nereikia griauti pasitikėjimo su sąjungininku dėl dviejų dešimtmečių senumo istorijos.
Prezidento pozicija šiuo metu yra aiški: jis savo nuomonę turi, už jos stovi, bet nemato prasmės visko atidarinėti iš naujo.
O ką manote jūs – ar po trečio EŽTT sprendimo Lietuva vis dar gali laikytis tos pačios linijos, kad kalėjimo nebuvo?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.