CŽA kalėjimas Lietuvoje: trys pralaimėtos bylos, vienas nepatogus klausimas ir rizika, kurios bijo visi
Trys pralaimėjimai, nuo kurių nepabėgsi
Lietuva jau trečią kartą pralaimėjo Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) byloje, susijusioje su įtariamu CŽA kalėjimu. Tai nėra nei interpretacija, nei sąmokslo teorija – tai teismo sprendimas. Ir būtent čia prasideda nemaloni pokalbio dalis, kurią Demokratų lyderis Virginijus Sinkevičius sako tiesiai: „Akivaizdu, kad jeigu yra teismų sprendimai, kuriuos Lietuva pralaimi, tai sakyti, kad nieko nebuvo, yra neįmanoma.“
Liepos pradžioje Strasbūro teismas priteisė Saudo Arabijos piliečiui Abdui Al Rahimui Husseinui Al-Nashiri 30 tūkst. eurų dėl neteisėto prieš du dešimtmečius vykusio kalinimo slaptame amerikiečių kalėjime Lietuvoje. Be pinigų, Lietuvos valdžia dar įpareigota kreiptis į Vašingtoną ir gauti patikinimą, kad įtariamajam terorizmu nebus paskirta mirties bausmė. Tai trečias panašus sprendimas pareiškėjų bylose prieš Lietuvą. Statistika, švelniai tariant, neblizga.
Sinkevičius: tyrimas reikalingas, bet yra vienas „bet“
Sinkevičius nemeta šios bylos į šoną. Jo logika paprasta – jei trūksta informacijos, ją reikia surinkti vienoje vietoje, o ne graibyti po gabaliuką. „Tyrimas yra reikalingas, kuris atsakytų į visus klausimus ir mes turėtume labai aiškią tuomet poziciją. Nes akivaizdu dabar, kad tos informacijos trūksta, tos informacijos atsiranda kažkokiais gabaliukais ir tuomet visuomenei irgi kyla dar daug papildomų klausimų“, – žurnalistams šeštadienį sakė jis.
Ir čia jis pataiko į skaudžią vietą. Kai valstybė atsakinėja po vieną fragmentą, likusią tuštumą žmonės pradeda pildyti patys. Vieni – logika, kiti – fantazija. Anot europarlamentaro, taip gimsta sąmokslo teorijos, kuriomis naudojasi propagandą skleidžiantys priešai. Tai ne tik apie reputaciją tarptautinėje arenoje. Tai apie tai, kiek apskritai žmonės pasitiki savo valstybe, kai kalba pasisuka apie slaptus dalykus.
Vis dėlto, kad ir kaip jis remia tyrimą, vieną riziką įvardija atvirai. Parlamentinis tyrimas „visuomet turi riziką būti politizuotas“, – sako Sinkevičius. Jo manymu, pirmiausia reikia sutarti, kas tą tyrimą vykdys, kokia bus jo apimtis ir turinys.
„Reikėtų pasižiūrėti, kas vykdytų tą tyrimą, ar mes galime turėti sutarimą tarp politinių partijų dėl to tyrimo, galų gale tyrimo turinio, apimties ir esmės. Nes šiuo atveju ko reikėtų papildomai išvengti, tai politizuoto tyrimo, kuris nuvestų į tam tikras išvadas, kurios galbūt jau kažkam jau seniai yra aiškios“, – kalbėjo jis.
Čia, tiesą sakant, ir yra visa esmė. Jei tyrimo išvados žinomos dar prieš jam prasidedant, tai jau ne tyrimas, o teatras su iš anksto parašytu scenarijumi. Ir toks teatras, deja, tik padeda tiems, kurie nori parodyti, kad valstybė pati nesugeba tvarkytis su savo tamsiaisiais kampais.
Valdantieji: atsakymai jau pateikti
Kita barikadų pusė neketina leistis į naują ratą. Valdantieji mano, kad viską, ką reikėjo, jau pasakė anksčiau vykę parlamentiniai ir teisėsaugos tyrimai. Tai klasikinė pozicija – „klausimas uždarytas“, kuri skamba tvirtai, kol kas nors nepralošia dar vienos bylos EŽTT.
Ir čia verta prisiminti, ką iš tikrųjų parodė tie ankstesni tyrimai. 2009 metais apie galimai Lietuvoje veikusį CŽA sulaikymo centrą pirmą kartą pranešė JAV televizija „ABC News“. Ji skelbė, kad 2004–2005 metais netoli Vilniaus buvo kalinti aštuoni įtariamieji terorizmu. Tais pačiais metais parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) nenustatė, ar į Lietuvą buvo atvežti sulaikyti asmenys – bet konstatavo, kad sąlygos pervežimui buvo.
Per tą tyrimą identifikuoti du objektai – Vilniuje ir šalia sostinės esančiuose Antaviliuose, kur esą galėjo būti įrengtos patalpos įtariamiesiems laikyti. Taip pat nustatyti keli su CŽA siejami skrydžiai į Vilnių ir į Palangą, vykę 2003–2006 metais.
Prokurorai savo tyrimą buvo pradėję, bet 2011 metais jį nutraukė – esą negavę duomenų, kad pastatas Antaviliuose „būtų susijęs su sulaikytų asmenų laikymu“. Tuometinė formuluotė skambėjo taip: „ikiteisminio tyrimo metu gauti faktiniai duomenys ir visi su tuo susiję apklausti liudytojai pagrindžia kitą pastato paskirtį ir panaudojimą“. Nenustatyta, kad jame buvo neteisėtai kalinta terorizmu įtariamų asmenų.
2015 metais ikiteisminis tyrimas atnaujintas, sujungiant jį su neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną tyrimu – atsižvelgus į 2014 metais išslaptintą JAV Senato komiteto ataskaitą.
Ką Lietuva sakė Strasbūrui – ir ką sako JAV Senatas
EŽTT bylose Lietuva teikė paaiškinimus, kad Antaviliuose veikė ne kalėjimas, o žvalgybos paramos centras. Šalis taip pat teigė, kad įtarimų sukėlusiais lėktuvais į Lietuvą gabenta ne žmonės, o ryšių įranga. Tai oficiali pozicija, kuri skamba tvarkingai – kol nepalygini su kitu dokumentu.
2014 metais Jungtinių Valstijų Senato paskelbtoje ataskaitoje apie CŽA vykdytus įtariamų teroristų kankinimus slaptuose įkalinimo centruose minimas violetiniu vadinamas centras, veikęs 2005–2006 metais. Konkrečios valstybės ir pareigūnai dokumente įslaptinti, tačiau žmogaus teisių gynėjai neabejoja – jų manymu, šis centras veikė Lietuvoje, Antaviliuose, šalia Vilniaus.
Ir štai dabar prie viso šito prisideda trys EŽTT sprendimai. Ne nuomonės, ne gandai – sprendimai, kurie įpareigoja Lietuvą mokėti ir aiškintis su Vašingtonu. Tai keičia žaidimo taisykles, nes teismo sprendimo negali tiesiog „padėti į stalčių“.
Kodėl tai svarbu labiau, nei atrodo
Sinkevičius čia sako vieną svarbiausių sakinių visoje šioje istorijoje: „Stiprios visuomenės ir stiprios valstybės požymis yra nebijoti atsakyti į nepatogius klausimus. Taip, tai yra nepatogus klausimas, bet mes neturime bijoti į jį atsakyti ir kartu su tais atsakymais užtikrinti, kad ateityje tokia pat situacija nepasikartotų.“
Tai ne apie praeitį. Tai apie tai, ar Lietuva sugeba turėti slaptų operacijų, kurios neprieštarauja jos pačios įstatymams ir tarptautiniams įsipareigojimams. Jei negali – reikia tai pripažinti ir pasidaryti tvarką. Jei gali – reikia parodyti, kaip.
Be to, jis aiškiai pasako, kur, jo nuomone, yra kertinis dalykas: „Šiuo atveju, aišku, kad kertinis dalykas yra mūsų teisėsaugos institucijų tyrimas.“ Kitaip tariant, parlamentinis tyrimas gali padėti sudėlioti politinę atsakomybę, bet tikrieji atsakymai turi ateiti iš prokurorų ir teisėsaugos – tų, kurie dirba su faktais, o ne su balsais.
Ir vis tiek lieka didžiausias klausimas – ar mes tikrai norime atsakymų, ar tik norime, kad būtų ramu?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.