„Surinkčiau iki birželio pirmos“: Stonkaus atsakymas moksleiviams sukėlė šūksnių audrą
TikTok‘e plinta vaizdo įrašas iš Kadetų licėjaus, į kurį užsukęs komikas Mantas Stonkus gavo nelengvą klausimą: „Ką manote apie telefonų rinkimą mokykloje?“ Atsakymas publikos tikrai nepradžiugino. Salėje pasigirdo nepasitenkinimo šūksniai, o komikas, užuot atsiprašęs, dar labiau užsispyrė – pasisakė griežtai už telefonų rinkimo politiką. Ir ne šiaip rinkimą, o beveik visiems metams.
Kodėl viena frazė apie „didžiausią blogį“ taip užkabino jaunimą? Ir ar pačiame Stonkaus pasisakyme slypi racionalus grūdas, kurio dažnai nepastebim už kylančio triukšmo?
„Telefonas – didžiausias trigeris“
„Manau, kad tai yra pats geriausias dalykas išmokti gyventi be telefono ir pasidaryti savo darbus, nes šitas daiktas yra pats didžiausias blogis, kalbant apie ritmą, discipliną ir darbų užbaigimą – tai didžiausias trigeris“, – įraše kalba Stonkus. Moksleiviams, kurie tikriausiai tikėjosi, kad svečias juos palaikys ar bent pajuokaus, tokia pozicija skambėjo kaip išdavystė.
Tačiau komikas nesustoja. Tolimesni jo žodžiai – lyg šaltas dušas: „Jeigu aš būčiau direktorius, jūsų telefonus surinkčiau nuo rugsėjo pirmos iki birželio pirmos – išvis.“
Įdomu, kad Stonkus nekalba įprastais suaugusiųjų šablonais apie blogus pažymius ar pamokų praleidinėjimą. Jis renkasi kitus žodžius – „ritmas“, „disciplina“, „darbų užbaigimas“. Dar daugiau – pavartoja jaunimui artimą terminą „trigeris“, taip parodydamas, jog supranta, kaip veikia dėmesį blaškantis pasaulis. Galbūt todėl jo žodžiai ir skaudina: jis kalba ne iš šalies, o tiksliai įvardija tai, ką daugelis moksleivių jaučia patys, bet nenori pripažinti.
Ar pats Stonkus tikrai tiki tuo, ką sako? Sunku pasakyti. Bet kaip komikas jis puikiai žino, kad kraštutinė pozicija visada sukelia reakciją. O šiuo atveju reakcija buvo tokia garsi, kad įrašas pradėjo plisti kaip ugnis.
Kodėl moksleiviams tai nepatiko?
Nepasitenkinimo šūksniai – natūralus atsakas, kai iš žmogaus atimama tai, ką jis laiko savo asmeninės erdvės dalimi. Moksleivių pasaulis šiandien neįsivaizduojamas be telefonų: ten – draugai, socialiniai tinklai, žaidimai, muzika, saviraiška. Kai svečias iš suaugusiųjų pasaulio pareiškia, kad geriausia būtų viską atimti devyniems mėnesiams, mokiniai išgirsta ne argumentą, o pasakymą: „jūsų nuomonė mums nerūpi“. Ir natūralu, kad norisi protestuoti.
Vis dėlto verta pastebėti: šūksniuose argumentų nebuvo. O Stonkus, atvirkščiai, aiškiai pasakė, kodėl palaiko tokią politiką. Galbūt todėl jo pasisakymas ir sukelia tiek diskusijų – jis verčia susimąstyti net tuos, kurie iš pradžių norėjo tik papurtyti galvą.
Įsivaizduokite suaugusiųjų darbo vietą, kurioje vadovas nuspręstų atimti visų telefonus iki metų pabaigos. Daugelis įsižeistų, nes tai reikštų nepasitikėjimą. O juk iš mokinių mes reikalaujame būtent to, ko patys, ko gero, negalėtume padaryti. Štai čia ir glūdi pagrindinis paradoksas: suaugusieji ragina vaikus gyventi be telefonų, bet patys nuo jų atsitraukti nesugeba.
Ar tikrai telefonas – didžiausias blogis?
Sunku ginčytis, kad telefonas blaško. Mokiniai patys pripažįsta, kad pamokų metu kartais nepastebimai įsitraukia į žinutes ar socialinius tinklus. Klausimas tik tas, ar draudimai – geriausias sprendimas. Įvairiose pasaulio šalyse mokyklos renka telefonus ryte ir grąžina po pamokų – rezultatai nevienareikšmiai. Vieni mokytojai sako, kad mokiniai pradeda daugiau bendrauti tarpusavyje ir geriau susikaupia. Kiti pastebi, kad draudimai tik didina įtampą ir verčia moksleivius ieškoti vis naujų būdų apeiti taisykles.
Stonkaus pasiūlymas – kraštutinis, bet būtent tokia forma jis patraukia dėmesį. Jei kas nors rimtai pasiūlytų „surinkti telefonus iki birželio“, turbūt visi sutartų, kad skamba beprotiškai. Bet ar tikrai? Galbūt kartais verta bent įsivaizduoti tokį scenarijų, kad suprastume, kiek daug mūsų gyvenimo priklauso nuo mažo ekrano kišenėje.
Komikas galėjo pasirinkti saugų atsakymą – pasakyti, kad viskas turi būti su saiku, kad svarbu išmokyti vaikus naudotis technologijomis atsakingai, ir visi gražiai nusišypsotų. Vietoj to jis pasakė tai, ką galvoja daugelis mokytojų ir tėvų, bet nedrįsta tarti garsiai. Ir už tai gavo nepasitenkinimo šūksnius. Galbūt todėl, kad tiesa kartais skaudina labiau nei pokštas.
Aišku viena: šis įrašas vėl atvėrė diskusiją, kurios mokyklos ir šeimos vis bando išvengti. Ar lengviau uždrausti, nei išmokyti naudotis atsakingai? Ar mokykla turi tapti vieta, kurioje vaikai mokosi gyventi be ekranų, ar tai – namų užduotis? Ir ką daryti, kai patys suaugusieji nerodo pavyzdžio?
O kaip manote jūs – ar mokykla turėtų rinkti telefonus, kad mokiniai geriau susikauptų, ar tai tik dar vienas būdas atimti jaunimo laisvę? Ir ar patys išgyventumėte be telefono nuo rugsėjo iki birželio? Pasidalinkite nuomone komentaruose – šis klausimas tikrai vertas diskusijos.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.