Sovietmečio gaujos ir „Daktarų“ mitas: Atskleidžiama kaip gimė organizuotas nusikalstamumas
Daugeliui sovietmetis asocijuojasi su tvarka, stabilumu ir saugumu. Tačiau buvęs Vidaus reikalų ministerijos 6-ojo skyriaus vadovas Alvydas Sadeckas šį mitą griauna. Jo teigimu, organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje pradėjo kurtis dar gerokai prieš Nepriklausomybę, o garsiausioji to meto grupuotė – Kauno „Daktarai“ – tapo tikru teisėsaugos išbandymu ir taikiniu numeris 1.
1985-ieji – pirmieji pavojaus varpai
Kaip pasakoja A. Sadeckas, dar 1985-aisiais, jam dirbant kriminalinės paieškos valdyboje, jau buvo aišku, kad šalyje mezgasi organizuoto nusikalstamumo požymiai. Tuo metu dar negalėjo būti atvirai kalbama apie „mafiją“ – tai buvo vadinama „grupinio nusikalstamumo pavojingais pasireiškimais“. Tačiau realybė buvo kur kas rimtesnė.
„Organizuotas nusikalstamumas nėra tradicinis brutalus nusikalstamumas, tai – nusikalstamas verslas, kurio tikslas gauti maksimalų pelną“, – sako jis. Narkotikai, prostitucija, kontrabanda, turto prievartavimas – visa tai jau tada buvo kasdienybė. O didžiausia tuo metu skambėjusi grupuotė – kauniečiai „Daktarai“.
Kodėl būtent jie?
Anot A. Sadecko, „Daktarų“ vardas tuo metu buvo girdimas kiekviename žingsnyje. „Į Kauną kiek tik nuvažiuosi, tai kiekvienas vaikigalis sakydavo, kad jis iš „Daktarų“. Jų grupuotė buvo įgavusi tikrą visuomeninį rezonansą“, – prisimena jis.
Teisėsauga ėmėsi plataus masto operacijos. 1986 metais Kaune atlikta 20-30 kratų, sulaikyti pagrindiniai 9 „Daktarų“ veikėjai. Visi jie gavo nuo 7 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmes. Tai buvo pirmoji didelė pergalė prieš organizuotą nusikalstamumą, bet toli gražu ne paskutinė.
6-asis skyrius – atsakas į iššūkius
Supratus, kad situacija tampa nebevaldoma, 1989 metų balandį buvo įkurtas specialus 6-asis skyrius, turėjęs išskirtines kompetencijas kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jo padaliniai atsirado Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
„Kriminogeninė situacija jau darėsi nebevaldoma. 1989-1992 m. nužudymų skaičius išaugo 3 kartus“, – pabrėžia A. Sadeckas. Padegimai, sprogdinimai, šaudymai – tai buvo kasdienybė, kuri kėlė grėsmę net šalies nacionaliniam saugumui. „Iš tikro jie iki tiek įsisiautėjo, kad jau kilo grėsmė, kas gi valdo šalį – ar parlamentas, ar nusikalstamas pasaulis“, – prisimena jis.
Žiaurumas ir „protingas“ nusikalstamumas
Pasak A. Sadecko, žiauriausios buvo „Tulpinių“ ir „Gaidjurginių“ grupuotės, kurioms buvo būdingi beprasmiai nužudymai. Tačiau organizuoto nusikalstamumo tikslas – ne žudyti, o užsitikrinti verslą. Todėl būdavo taikomi ir „protingesni“ metodai – pėdsakų mėtymas, infiltracija į legalų verslą ir net siekis prasiskverbti į valdžios struktūras.
„Vienas iš mūsų pagrindinių uždavinių buvo neleisti nusikalstamoms struktūroms įsigalėti ekonomikoje, finansuose ir valdžios struktūrose“, – sako jis. Ir tai buvo didžiulis iššūkis.
Pasitraukti – ne paprasta
Paklaustas, kas laukė bandančių pasitraukti iš gaujų, A. Sadeckas atviras: grėsė ir nužudymas, ir kūno sužalojimai, ir kankinimai. „Patekti ne taip paprasta, bet ir pasitraukti ne taip paprasta“, – sako jis. Ir prideda, kad dalis tų, kurie bandė išeiti, ilgainiui vėl sugrįždavo.
Pamoka iš praeities
Ši istorija – ne tik žvilgsnis į praeitį. Tai priminimas, kaip greitai gali keistis visuomenė ir kokia plona riba tarp tvarkos ir chaoso. Ir kad nusikalstamumas, kad ir kaip jis būtų vadinamas, visada turi vieną tikslą – pelną. O kova su juo reikalauja ne tik jėgos, bet ir strategijos, kurios pamokos aktualios ir šiandien.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.