Pravieniškių kalėjime – susidorojimas dėl eilės prie taksofono: penkiems vyrams teismas skyrė kalėjimą
Pravieniškių kalėjime balandžio 11-osios vakarą eilė prie taksofono baigėsi ne apsižodžiavimu, o tikru susidorojimu. Penki nuteistieji – Darius, Tadas, Arūnas, Ernestas ir Dovydas – užpuolė bendrą bausmę atliekantį Mantą. Įkaitoje atsidūrė metaliniai strypai, medinė lenta, kėdės. Nukentėjusysis teisme sakė tuo metu galvojęs vieną – kad jį užmuš. Vis dėlto Kauno apygardos teismas versijos apie pasikėsinimą nužudyti nepriėmė: visa penketa pripažinta kalta dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o kiekvienam skirta reali laisvės atėmimo bausmė.
Nuo taksofono eilės – iki pasalos
Viskas prasidėjo likus maždaug pusvalandžiui iki išpuolio. Mantas susiginčijo su Dovydu dėl eilės prie taksofono. Vyrai apsižodžiavo, o netrukus prie Manto priėjo Tadas ir pasiūlė eiti pasikalbėti. Nuteistasis sutiko, nuėjo kartu, bet greitai suprato, kad tai – spąstai.
„Kai pradėjo mušti, galvojau, kad užmuš. Buvo taip kapojama, kad smūgių net neskaičiavau“, – teisme pasakojo nukentėjusysis.
Jis bandė gintis rankomis, griebė kėdę, po ranka pakliuvusią patalynę. Po pirmųjų smūgių mėgino užsidaryti savo gyvenamojoje patalpoje – bet užpuolikai įsiveržė vidun, ir smurtas tęsėsi toliau.
Teismas atkūrė tikslią smūgių seką. Tadas metaliniu strypu smogė 5 kartus, Arūnas medine lenta – 7, Dovydas ir Ernestas kėdėmis – po 5, o Darius metaliniu strypu – 7 kartus. Būrio patalpose, apie 19.30 val., vyrai surengė tikrą medžioklę.
Lūžę kaulai, kraujas po smegenų dangalais
Pasekmės – sunkios. Teismas nustatė, kad nukentėjusiajam lūžo kairysis alkūnkaulis ir kairė kaktikaulio pusė, išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, buvo sužalota galva, rankos bei kojos. Dėl lūžių vyras sirgo ilgiau nei 10 dienų.
Medicininės išvados, įvykio vietoje rastos sulaužytos kėdės ir medinė lenta tapo vienais svarbiausių įrodymų. Vaizdo medžiaga taip pat patvirtino, kad į būrį Mantas grįžo nesužalotas, o vėliau išėjo su rankšluosčiu ant kraujuojančios galvos.
Kaltę neigė visi – teismas netikėjo
Nė vienas iš kaltinamųjų smurto nepripažino. Vieni tikino nukentėjusiojo beveik nepažinoję, kiti – buvę kitose patalpose. Dovydas pripažino tik apsižodžiavimą prie taksofono. „Dusk, ožy“ ir panašius žodžius jis aiškino laikęs įžeidimais, o ne grasinimu susidoroti.
Teismas tokiomis versijomis nepatikėjo. Mantas per visą procesą iš esmės nuosekliai įv ardijo jį užpuolusius asmenis. Jo parodymus sustiprino liudytojų pasakojimai, medicinos išvados bei daiktiniai įrodymai. Kaltinamųjų neigimą teisėjų kolegija įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, kuria siekiama išvengti atsakomybės.
Kodėl tai – ne pasikėsinimas nužudyti?
Manto atstovas prašė vyrų veiksmus vertinti gerokai griežčiau – kaip pasikėsinimą nužudyti. Pats nukentėjusysis tvirtino jautęs grėsmę dėl bendradarbiavimo su kalėjimo administracija.
Vis dėlto teismas nustatė, kad objektyviai įrodytas konflikto motyvas buvo Manto ir Dovydo apsižodžiavimas prie taksofono. Duomenų, kad kaltinamieji būtų siekę būtent nukentėjusiojo mirties, neužteko. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad užpuolikai turėjo jėgos persvarą, naudojo pavojingus daiktus ir niekas jiems nesutrukdė.
„Jeigu būtų siekę nužudyti, jie turėjo visas galimybes savo sumanymą įgyvendinti“, – tokia išvada išdėstyta nuosprendyje. Todėl veiksmai įvertinti pagal realiai kilusias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Bausmės – nuo dvejų iki beveik septynerių metų
Už šį nusikaltimą visiems penkiems vyrams skirta po 2 metus laisvės atėmimo. Kadangi dalis jų dar atliko ankstesnes bausmes, galutiniai terminai išsiskirstė: Tadui paskirti 6 metai 9 mėnesiai ir 27 dienos, Arūnui – 5 metai 7 mėnesiai ir 16 dienų, Ernestui – 3 metai 4 mėnesiai ir 4 dienos. Dariui ir Dovydui už šią bylą skirta po 2 metus.
Iš visų penkių nuteistųjų solidariai priteista 8 tūkst. eurų neturtinės žalos Mantui. Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui, tad gali būti, kad istorija dar nesibaigė.
Ką tai sako apie kalėjimo realybę?
Byla atskleidžia, kaip greitai kasdienis konfliktas – eilė prie taksofono – gali virsti žiauriu smurtu, kai sprendžiama ne žodžiais, o strypais ir lentomis. Teismas, vertindamas veiksmus pagal faktines pasekmes, o ne pagal galimą ketinimą, nustatė aiškią ribą: jėgos persvara ir pavojingi daiktai patys savaime nepadaro nusikaltimo pasikėsinimu nužudyti, jei nėra įrodymų, kad buvo siekiama mirties.
Bet lieka atviras klausimas – jei keturi penki vyrai, turėdami visišką laisvę ir niekieno netrukdomi, negali būti laikomi siekę nužudyti, kaip turėtų atrodyti tikras pasikėsinimas nužudyti už grotų? Ir ar dviejų metų bausmė už trisdešimt smūgių yra ta kaina, kuri atgraso kitus?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.