Laima Vaikulė apie karą: „Paimčiau automatą ir mirčiau kaip didvyrė“
Kai kalbama apie karą, dauguma žmonių sako – bėgčiau, slapstyčiausi, gelbėčiau šeimą. Tačiau Latvijos dainininkė Laima Vaikulė turi visai kitokį atsakymą. Ir jo žodžiai verčia sustoti – tiek dėl jų drąsos, tiek dėl sąžiningumo.
„Jau nugyvenau savo gyvenimą“
Interviu TVNET laidai „No Otras Puses“ L. Vaikulė atvirai papasakojo, kaip elgtųsi, jei prasidėtų karas. Jos atsakymas – be kompromisų: niekur nebėgtų, jei tik galėtų būti naudinga.
„Ar pasilikčiau, ar bėgčiau? Jei man duotų automatą, pasilikčiau. Man svarbu suprasti, kad esu kažkuo naudinga. Mielai pasilikčiau – neturiu kur daugiau bėgti, jau nugyvenau savo gyvenimą“, – sakė atlikėja.
Ji pabrėžia – ji nepatiria tokios baimės dėl savęs, kaip daugelis kitų. Ne todėl, kad būtų drąsesnė. Tiesiog gyvenimas jau davė jai viską, ką galėjo.
Bijau ne dėl savęs, o dėl kitų
Nors L. Vaikulė atrodo narsiai nusiteikusi, ji pripažįsta – baimė visgi yra. Tik ji susijusi ne su ja pačia.
„Kaip ir visi kiti, bijau dėl gyvūnų, bijau dėl vaikų – dėl jų aš iš tikrųjų bijau“, – pabrėžė ji.
Ir tai, ko gero, skamba autentiškiau nei bet koks herojiškumas. Ji nelaiko savo gyvenimo vertingesniu, nei jis jau buvo. „Kas su manimi bus toliau? Kas gali būti geriau už tai, ką jau turėjau? Mielai paimčiau automatą ir mirčiau kaip didvyrė“, – teigia menininkė.
Ji priduria – nenorėtų būti tuo žmogumi, kurį kažkas kitas turės nešti ant pečių. Tai ne pasididžiavimas. Tai atsakomybės jausmas, perkeltas į kraštutinę situaciją.
Kodėl tai svarbu šiandien?
L. Vaikulės žodžiai atsklinda tuo metu, kai regione įtampa nėra tik teorinė. Jos pasisakymas – ne apie politiką, o apie žmogiškumą. Apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galvojame, bet dažnai bijome ištarti garsiai.
Beje, šį penktadienį Jūrmaloje prasidėjo vienas labiausiai lauktų vasaros muzikinių renginių – L. Vaikulės organizuojamas festivalis „Laima Rendezvous Jūrmala 2026“. Gyvenimas tęsiasi, net kai galvojame apie sunkiausius scenarijus.
O ką darytumėte jūs?
Gal tai skamba kraštutiniškai, bet L. Vaikulės atsakymas verčia susimąstyti: ar mes kada nors rimtai pagalvojome, ką darytume ekstremalioje situacijoje? Ar bėgtume, ar liktume, ar ieškotume būdo būti naudingi? Galbūt verta apie tai pagalvoti ne tada, kai jau per vėlu. O dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.