Po 20 metų kalėjimo: Laimonas Lapinskas atskleidė, ko išmoko tik išėjęs į laisvę
Pirmoji knyga, kurią Laimonas Lapinskas perskaitė dar prieš eidamas į darželį, buvo apie Šerloką Holmsą. Jis sako, kad tada jo dėmesį patraukė ne detektyvas, o profesorius Moriarty. Vaikui tai atrodė kaip atsakymas į klausimą, kuo būti užaugus. „Vo, va čia tai, ko man reikia“, – prisimena jis. Nusikaltėlio profesija jam pasirodė absoliuti. Ne romantika, ne žaidimas, o būdas užsidirbti, pranešti namo, pamaitinti vaikus ir žmoną. Toks supratimas lydėjo visą gyvenimą. Dabar Laimonas yra 43-ejų. 20 metų jis praleido kalėjime. Į laisvę išėjo neseniai. Jo istorija – ne apie nusikaltimą, o apie tai, ką reiškia po dviejų dešimtmečių iš naujo mokytis gyventi.
Vaikystės knyga, tapusi profesijos pasirinkimu
Laimonas pasakoja, kad skaityti išmoko labai anksti. Į darželį dar neidavo, o jau skaitė. Kai į rankas pateko Sherlocko Holmso nuotykiai, jis susidūrė su Moriarty. Tai buvo lūžis. „Aš galvojau, vo, va čia tai, ko man reikia. Ne profesija, turbūt čia būtų nusikaltėlių profesija, absoliuti profesija“, – sako jis. Jei į tai žiūrima kaip į pinigų uždirbimo formą, kad galėtum pranešti namo, pamaitinti vaikus ir žmoną, tai esą profesija. Jei tai daroma iš romantikos ar dėl priklausomybių, tada jau kitos problemos.
Jis įsitikinęs, kad nusikaltėlis profesionalas gali daug. Jo žodžiais, jis gali ateiti ir nupjauti galvą, įdėti tortą į dėžę ir išsiųsti močiutę į kaimą. Bet jis remiasi morale ir to nedaro tol, kol nepriartėja kraštutinumas. „Stiprius lydi sėkmė“, – sako Laimonas. Tai buvęs jų gyvenimo būdas, kova dėl vietos pasaulyje. Ribos, jo manymu, yra moralinės. Visuomenė iš šono gali sakyti: tai jūsų ribos, jūs to nedarykite, mes prie jūsų nelendame, jūs prie mūsų nelįskite.
20 metų už grotų ir laiko investicija
Laimonas sako, kad jo atvejis rodo: žmogus, praleidęs 20 metų kalėjime, gali gyventi geriau už tą, kuris visą tą laiką buvo laisvėje ir dirbo. Priežastis paprasta – vienas investavo laiką ir energiją, kitas ne. „Jeigu tau blogai, tu pats kaltas, nes blogai investavai savo laiką ir energiją. Pas tave 24 valandos, pas mane 24 valandos. Jeigu man yra gerai, reiškia aš gerai investavau. Jeigu tau blogai, tu blogai“, – aiškina jis.
Jis sėdo būdamas 23-ejų. Dabar jam 43-eji. Daugiau nei pusę gyvenimo jis praleido už grotų. Bausmė baigėsi, ir jis išėjo. Jokių lengvatų, jokių apribojimų, jokių lygtinių paleidimų. „Nuo skambučio iki skambučio“, – sako jis. Vieną dieną anksčiau išėjo tik todėl, kad terminas krito ant savaitgalio. Jis pabrėžia, kad teismas nustato bausmę ir negali jos pratęsti. Baigėsi – ir viskas.
Laisvė, kuri pribloškia per daug garsų
Išėjimas į laisvę buvo sunkus. Laimonas pasakoja, kad pirmiausia reikėjo išmokti naudotis kavos aparatu. Tada – savitarna parduotuvėje. Tada – užkurti mašiną. Visi šie buitiniai dalykai, kurie laisvėje atrodo savaime suprantami, jam virto iššūkiu. „Man didžiulis stresas smegenims. Aš nemiegojau, neinau užmigt. Per daug vaizdų, per daug garsų, per daug judesio. Man atrodė, kad laisvė visi bėga kažkur, lekia“, – pasakoja jis.
Jis pateikia vaizdingą palyginimą. Įsivaizduokite, kad laisvėje gyvenantis žmogus pasiimtų čiužinį ir pagalvę, nueitų į naktinį klubą ir jam pasakytų: „Va, dabar tu čia gyvensi.“ Žmogus atsigultų ir galvotų, kas čia vyksta, kur jis papuolė. Lygiai taip jautėsi ir Laimonas. Per daug visko, per daug vaizdų, garsų. Po 20 metų gulėjimo lovoje ir žinių žiūrėjimo, jo žodžiais, atrofavosi viskas – ir kūnas, ir smegenys.
Jis pasakoja, kad pradžioje po trijų valandųėjimo nukirsdavo kojas. Skaudėjo nugarą, blauzdas, viską. Dabar per kelis mėnesius priprato. Smegenys irgi atrofuojosi. Važiuodamas keliu jis neprisimena namų, nors pravažiuoja dešimt kartų. „Aš tą patį namą žiūriu penktą kartą ir jo neprisimenu, nes man visi tie namai tiesiog mirga, marga“, – sako jis. Dabar jau gali pasakyti, kad apie 80 procentų visko normaliai.
Navigacija, telefonas ir savitarna
Laimonas mokosi visko, ko nebuvo kalėjime. Navigacija, kavos aparatai, savitarna, mobilusis telefonas. Kalėjime, jei ir duodavo telefoną, tai dažniausiai mygtukinį. Išmanųjį duodavo paskambinti, bet viską įjungdavo kiti. Jis tik pasikalbėdavo ir atiduodavo. Dabar rankose – kompiuteris. Pirmomis dienomis, nuvežęs vaikus į darželį ir mokyklą, jis sėdėdavo ir mokydavosi telefonu naudotis.
Jis pasakoja, kad pirmą kartą nuėjęs į parduotuvę su vaikais, norėjo nupirkti saldainių, bet nesuprato, kaip veikia savitarna. Prireikė pagalbos. Žmonės padėjo, parodė, paaiškino. Jis sako, kad dauguma atpažįsta jį iš kalėjimo, nusišypso, nusijuokia ir padeda. Parduotuvėje beveik visada kas nors prieina nusifotografuoti. Tai mobilizuoja, nes jauti, kad esi stebimas. Bet jam tai problemų nekelia. Jis sako esąs toks pats, tik stiliuką pakeitęs – žmona sukūrė naują įvaizdį.
Tėvystė kaip kosmosas po 20 metų
Vienas didžiausių iššūkių – vaikai. Laimonas pasakoja, kad išėjęs po kelių dienų pateko į verpetą. Reikėjo apsipirkti, susitvarkyti buitį, o tada vaikai susirgo. Žmona į darbą, jis liko su vaikais namie. Mažiausią sūnų išvežė į ligoninę. Jie su žmona pasikeisdami budėjo. Po ligoninės dar savaitę buvo namuose. Taip jis praleido apie mėnesį su vaikais.
Jis išmoko keisti pampersus, rengti, maitinti. Tai buvo šokas, nes gyvenime nebuvo auginęs vaikų. Atsakomybė didžiulė. Dabar jis automatiškai numato, kad vaikas nukris, įsidės į burną, patrauks, sudaužys. Tai, kas kiekvienai mamai atrodo normalu, jam po 20 metų kalėjimo atrodo kosmosas. Bet per tris savaites visko išmoko.
Ką tai reiškia visuomenei
Laimono istorija rodo, kad laisvė nėra tik durų atidarymas. Tai ilgas mokymasis. Buitis, technologijos, santykiai, tėvystė – viskas reikia iš naujo. Jis sako, kad jei būtų buvę lengvatų, lygtinis paleidimas ar atostogos, jis būtų išmokęs anksčiau. Dabar tenka mokytis jau išėjus.
Jo patirtis kelia klausimą: ar visuomenė pasirengusi priimti žmogų, kuris grįžta po dviejų dešimtmečių? Ar mes tikime, kad jis gali pasikeisti? Ar padedame, ar tik stebime? Laimonas sako, kad žmonės dažniausiai padeda. Bet sistema – ne visada. Kaip manote, ko labiausiai trūksta žmogui, išėjusiam po ilgos bausmės? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.