Vilniaus kalėjime suimtasis smogė pareigūnui į veidą – prireikė elektros impulsinio įtaiso
Penktadienį Vilniaus kalėjime nutiko tai, kas kasdienėje įstaigos rutinoje neturėtų būti norma: suimtasis išėjo iš gyvenamosios kameros ir ranka smogė vyresniajam specialistui į veidą. Pareigūnas patyrė veido sužalojimą, o norint sustabdyti neteisėtus veiksmus teko naudoti specialiąsias priemones. Apie tai pranešė Lietuvos kalėjimų tarnyba, pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Ši istorija – ne tik apie vieną smūgį. Ji atskleidžia, kaip greitai kalėjimo kasdienybė gali virsti situacija, kurioje sprendimai priimami per kelias sekundes, o pareigūno saugumas tampa pagrindiniu klausimu.
Kas įvyko Vilniaus kalėjime
Pirminiais duomenimis, suimtasis R. Ž. iš gyvenamosios kameros išėjo ir sudavė vyresniajam specialistui ranka į veidą. Pranešime nurodoma, kad pareigūnas patyrė veido sužalojimą.
Reaguojant į tai, suimtojo atžvilgiu panaudotos specialiosios priemonės. Lietuvos kalėjimų tarnybos formuluotė čia gana konkreti: „Siekiant užtikrinti pareigūnų ir kitų įstaigoje esančių asmenų saugumą bei nutraukti neteisėtus suimtojo veiksmus, jo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės – elektros impulsinis įtaisas, kovinių imtynių veiksmai ir antrankiai.“
Tai reiškia, kad situacija nebuvo išspręsta vien žodiniu įspėjimu ar fiziniu sulaikymu. Elektros impulsinis įtaisas paprastai naudojamas tada, kai kitos priemonės neveikia arba kai kyla realus pavojus aplinkiniams. Kovinių imtynių veiksmai – tai fizinio poveikio technika, leidžianti suvaldyti priešinantis asmenį, o antrankiai – jau sulaikymo, kontrolės priemonė.
Kodėl tai ne eilinis incidentas
Kalėjimų sistemoje smurtas prieš pareigūnus nėra abstraktus dalykas. Tai viena jautriausių sričių, nes pareigūnas dirba uždaroje erdvėje, kurioje kasdien susiduria su tais pačiais žmonėmis, o konfliktas gali kilti dėl smulkmenos – pastabos, tvarkos reikalavimo, kameros patikrinimo.
Svarbu ir tai, kad po šio įvykio suimtasis bus įtrauktas į asmenų, linkusių užpulti, įskaitą. Tai nėra formalumas. Toks įrašas keičia tai, kaip su žmogumi dirbama toliau: didesnis dėmesys, kitokie saugumo protokolai, aiškesnis pareigūnų pasirengimas kontaktui. Kitaip tariant, įstaiga fiksuoja riziką ir planuoja, kaip jos išvengti ateityje.
Vertinant tai, ką pranešė tarnyba, galima pastebėti dar vieną svarbų akcentą – bus įvertintos įvykio aplinkybės ir darbo organizavimas, siekiant užtikrinti darbuotojų saugumą. Tai rodo, kad klausimas keliamas ne tik dėl konkretaus suimtojo elgesio, bet ir dėl to, ar pareigūnas turėjo pakankamai priemonių, informacijos ir paramos.
Specialiosios priemonės: ne bausmė, o kontrolė
Viešojoje erdvėje specialiosios priemonės kartais suprantamos kaip savaime griežta reakcija. Realybė kalėjime kitokia: jos naudojamos laipteliu po laiptelio, kai situacija jau nekontroliuojama. Elektros impulsinis įtaisas, imtynių veiksmai ir antrankiai čia atlieka tą pačią funkciją – sustabdyti smurtą, apsaugoti žmones ir grąžinti tvarką.
Kitas klausimas – proporcingumas. Kiekvieną tokį atvejį paprastai lydi vertinimas: ar priemonės buvo būtinos, ar jos atitiko grėsmės lygį, ar nebuvo švelnesnių būdų. Būtent todėl pradėtas ikiteisminis tyrimas yra logiškas žingsnis, o ne formalus biurokratinis priedas.
Ką tirs ir ką tai pasako apie sistemą
Pradėtas ikiteisminis tyrimas reiškia, kad įvykį vertins ne tik įstaigos vidaus tvarka, bet ir procesinės institucijos. Paprastai tokiais atvejais aiškinamasi, kaip tiksliai vyko smurtas, kokia buvo pareigūno reakcija, ar specialiosios priemonės panaudotos laikantis tvarkos, ar buvo galima situaciją suvaldyti anksčiau.
Lygiagrečiai kalbama apie darbo organizavimo vertinimą. Čia gali būti keliami klausimai apie tai, ar pareigūnas dirbo vienas, ar buvo pakankamai darbuotojų, ar informacija apie suimtojo elgesio riziką buvo prieinama laiku. Kalėjimų tarnyba savo pranešime pabrėžia, kad tikslas – užtikrinti darbuotojų saugumą, ir tai šiuo atveju skamba ne kaip šūkis, o kaip konkreti užduotis.
Svarbu ir tai, kad toks įvykis neturi būti nagrinėjamas izoliuotai. Jis parodo, jog kalėjimo pareigūno darbas – tai nuolatinis balansavimas tarp tvarkos palaikymo ir savo paties saugumo. Vienas netikėtas smūgis gali reikšti traumą, ilgą biuletenį, o kartais – ir daug rimtesnes pasekmes.
Ką daryti, kad tokių atvejų būtų mažiau
Vienareikšmio recepto nėra. Tačiau kryptys aiškios: tikslesnis rizikos vertinimas, aiškesni veiksmų algoritmai, techninės priemonės, darbuotojų psichologinis pasirengimas ir tai, kad po kiekvieno tokio įvykio būtų daromos realios išvados, o ne vien surašomi dokumentai.
Įskaita „linkusių užpulti“ – vienas iš instrumentų, padedančių pareigūnams iš anksto žinoti, su kuo gali tekti dirbti atsargiau. Bet ji neatsako į kitą klausimą: ar pati įstaiga turi pakankamai žmonių ir laiko, kad tuos signalus paversų kasdieniu saugumu.
Kol kas aišku tiek: pareigūnas nukentėjo, suimtasis bus vertinamas griežčiau, o tyrimas parodys, ar viskas buvo padaryta taip, kaip turi būti. Tai, kad smurtas įvyko uždaroje įstaigoje, kurioje saugumo taisyklės – griežčiausios valstybėje, rodo, jog kontrolė niekada nebūna absoliuti.
O ką, jūsų nuomone, turėtų keisti kalėjimų sistema, kad pareigūnai po darbo dienos grįžtų sveiki – daugiau darbuotojų, griežtesnė atskirtis ar visai kitokie kasdienio darbo su suimtaisiais metodai?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.