Žiauriausi žudikai Lietuvos istorijoje: nuo sadisto, prievartavusio lavonus, iki abituriento, užbetonavusio savo šeimą
Pasaulyje yra daug blogų ir baisių žmonių. Dažnai kalbame apie užsienyje įvykusius nusikaltimus – apie amerikiečių serijinius žudikus, Europos manijakus, kurie dešimtmečius liko nepagauti. Tačiau Lietuvos istorija taip pat turi tamsiųjų puslapių, kurių nepamiršti neįmanoma. Šiandien – apie žiauriausius žudikus, kokius kada nors matė ši šalis. Nuo silpnapročio jaunuolio, klajojusio po kaimus su kirviu, iki sadisto, prievartavusio jau negyvus kūnus. Tai istorijos, kurios verčia suabejoti žmogaus prigimtimi.
Antanas Varnelis: 6 žmonės, 5 mėnesiai ir naktys ant lavonų
Labai dažnai atsitinka, kad žudikais tampa žmonės, turintys psichologinių bėdų ar įgimtą protinę negalią. Būtent toks buvo Antanas Varnelis. Šakių rajone mokyklą lankęs jaunuolis neatrodė grėsmingas – žmonės jį apibūdindavo kaip simpatišką ir darbštų. Tačiau jis pasižymėjo keistu elgesiu, buvo silpnaprotis su pastebimu protiniu atsilikimu ir kentėjo nuo kelių asmenybės sutrikimų. Toks asmuo – tai tiksianti laiko bomba.
Ji sproginėti pradėjo 1992-ųjų liepą. Per penkių mėnesių laikotarpį klajodamas po kaimus jis nužudė šešis vienkiemiuose gyvenusius žmones. Dar tris bandė nužudyti nesėkmingai. Kelių aukų kūnus paslėpė po šienu ir šalia miegojo. Kituose namuose, nužudęs auką ir radęs šampaną, gėrė ten kelias savaites. Visų aukų namus apiplėšdavo ir iš vietos į vietą keliaudavo pėsčiomis. Jis šiurpino visą Vidurio, Vakarų bei Šiaurės Lietuvą.
Varnelis buvo suimtas bendro visuomenės intereso dėka – Užliedžių gyventojai jį pažino ir sulaikė. Keisčiausia tai, jog iki savo žmogžudysčių serijos jis du kartus kalėjo, o tų pačių žudynių nusėtų 1992-ųjų sausį buvo paleistas anksčiau už gerą elgesį. Nepaisant protinių negalių, Antanas buvo pripažintas pakaltinamu ir jam buvo skirta mirties bausmė sušaudant.
Kazys Jonaitis: sadistas, prievartavęs mirusias moteris
Šaltakraujis, žiaurus, ciniškas. Tai tik keli epitetai, kuriais galima apibūdinti Kazį Jonaitį, kuris prieš beveik dvidešimt metų pasėjo siaubą Lietuvoje. Net patyrę psichoterapeutai, pamatę šio žmogaus žvilgsnį, sustingdavo. „Jau pirmas žvilgsnių susitikimas su Jonaičiu parodo, kad prieš jus iš tikrųjų ne žmogus, o kažkas baisesnis, žymiai baisesnis“, – taip šalį sukrėtusio manijako žvilgsnį apibūdino vienas iš gydytojų.
Maždaug 2000-aisiais vienoje sostinės bendrovių vairuotoju įsidarbinęs vyras sustodavo prie autostopą stabdančių jaunų merginų ir joms siūlydavosi pavežti. Tas keleives Jonaitis sumušdavo, apsvaigindavo smūgiais į galvą ir išžagindavo, vėliau nužudydamas. Kai kurios merginos prievartavimo metu jau būdavo praradusios sąmonę. Jo išniekintų aukų kūnus anksčiau ar vėliau rasdavo miškuose ir krūmuose.
Antanas Ilgaitis: pirmasis serijinis žudikas sovietų Lietuvoje
Pirmąją savo žmogžudystę Antanas Ilgaitis įvykdė 1956-aisiais, tamsų spalio vakarą Kaune, ant Kauko laiptų. Jis patykodavo namo po darbo grįžtančios medicinos sesers. Kelis kartus smogęs jai į galvą lenta, nutempė už gyvatvorės ir gulinčią be sąmonės išžagino.
Ilgaitį galima priskirti serijinių žudikų kastai, nes jis po pirmos žmogžudystės maždaug kas du mėnesius ką nors nužudydavo. Gruodį sadistas nužudė iš Ramučių kaimo į Kauną pėsčiomis ėjusią moterį, o kitų metų vasarį patykodavo ir lygiai taip pat pasielgė su vieno kaimo gyventoja. Savo aukoms žudikas suknežindavo galvas ir negyvas išprievartaudavo.
1957-ųjų liepą ant tų pačių Kauko laiptų, vedančių iš miesto centro į Žaliakalnį, sadistas užpuolė dar vieną moterį. Suknežinęs galvą kietais daiktais, ją išžagino ir apvogė. Žudikui nieko nereiškė prievartauti negyvą moterį, o paskui ją apvogti. Jo sugyventinė Sabina su didžiausiu džiaugsmu sutikdavo iš nakties žygių grįžtantį savo „rūpintojėlį“, skalbė, lygindavo ir ruošdavo parduoti kruvinus Antano aukų drabužius. Kai ką net nesigėdijo ir pati apsivilkti. Netrukus Ilgaitis buvo sulaikytas, o Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas jį nuteisė sušaudyti.
Robertas Jemeljanovas: 20-metis, nuteistas iki gyvos galvos
1996-ųjų kovo pirmą dieną Šiaulių apygardos teismas kalėti iki gyvos galvos nuteisė Robertą Jemeljanovą. Tuo metu jam buvo dvidešimt metų. Teisme buvo įrodyta, kad Robertas nužudė Pakruojo rajono Dūčių kaimo gyventoją, pasmaugė to paties rajono Plento kaimo moterį, užmušė vyrą iš Kalpukų kaimo ir pasikėsino nužudyti dar vieną moterį.
Tačiau būta įtarimų, kad Robertas nužudė ir daugiau žmonių. Kiek pražudytų gyvybių yra jo sąskaitoje, žino tik jis pats. Niekam ne paslaptis buvo ir tai, kad Robertas mėgo kraują. Jis viešai demonstruodavo šį savo potraukį – susipjaustęs rankas, siurbė savo kraują, o kartą šokiuose perrėžė vienam vaikinui veidą ir puolė laižyti į žaizdos tekantį kraują. Laisvę jis jau nebeišėjo – Lukiškėse pasikorė. Bekriokiantį pakaruoklį pastebėjo prižiūrėtojas, ištraukė iš kilpos ir perdavė kalėjimo ligoninės medikams. Tačiau po savaitės Jemeljanovas mirė.
Mindaugas Daunoras: abiturientas, užbetonavęs šeimą
Abiturientas Mindaugas Daunoras galutinai pratrūko, kai jo griežtas ir spaudžiantis patėvis paskelbė, kad nebeduos jam pinigų, nes pastarasis vagiliaudavo iš namų ir parduotuvių. Galutinai taurę perpildė tai, jog mama neužstojo savo vaiko, kuris mokykloje už trisdešimt litų pardavė jos vestuvinį žiedą.
2000-ųjų rugpjūčio 16-osios naktį jis įsliukino į miegamąjį, laužtuvu suknežino patėviui kaukolę, peiliu mirtinai subadė mamą. Bėgti bandžiusią dešimtmetę sesę smaugė diržu. Tiesa, ši dar buvo gyva. Kūnus užbetonavo šulinyje – ir tai padarė su dar gyva sese. Po dvylikos dienų žudikas pats kreipėsi į policiją ir paskelbė, jog jo šeima išvyko į Latviją ir negrįžo. Laikraščiuose Daunoras trumpam buvo idealizuojama figūra – savarankiškas ir nuskriaustas paauglys. Tačiau tiesa netrukus buvo atskleista – tirdami šulinius, policininkai vieną rado užbetonuotą. Sudaužus betoną, rasti aukų kūnai.
Anatolijus Kiseliovas: taksi vairuotojas, žudęs keleives
Klaipėdietis Anatolijus Kiseliovas 1994-aisiais birželį nužudė 42 metų Janiną Kadyrovą, 1995-ųjų lapkritį – Šilalės rajone gyvenusią 36 metų Sergėją Vaitiškevičių, 1996-ųjų birželį – 29 metų Vilmą Kriaučiūnienę, liepą – 37 metų Libovę Sučiok. Visas savo aukas Kiseliovas pasmaugė. Moterys buvo apiplėštos, o kai kurios ir išžagintos.
Nelegaliai savo automobiliu be licencijos dirbdamas taksistu, klaipėdietis nusižiūrėdavo auksiniais dirbiniais pasipuošusias ir prabangiai apsirengusias keleives. Nusivežęs į atokesnę vietą, Kiseliovas moteris pasmaugdavo – tam bagažinėje vežiojosi virvę. Po to apiplėštas ir nužudytas aukas jis užkasdavo užmiestyje esančiame Šernų miške. Auksinius papuošalus nusikaltėlis parduodavo lombarde, o geresnius aukų drabužius, perukus, rankines pasiimdavo. Taip pat išlupdavo auksinius dantis.
Ivoškus: 33 gyvybės ir ramentai su durklu
Ivoškus – asmenybė, apipinta miglota istorija. Pasak kriminalinių įrašų, vos per kelerius metus jis nužudė 33 žmones ir apiplėšė dar daugiau. Ivoškus buvo viena žiauriausių to meto kriminalinių figūrų. Tarpukario Lietuvoje ir antrojo dešimtmečio pabaigoje siautėjęs nusikaltėlis persirengdavo elgeta arba moterimi. Nešiodavosi ramentus ir apsimesdavo paliegėliu. O iš Šiaulių turgaus kaliaujančius vežimus užpuldavo ir varovus nudobdavo. Dažniausiai ramentuose būdavo durklas. Ivoškus net buvo subūręs gaują, sudarytą iš septynių recidyvistų, su kuria ir atliko didžiąją dalį purvinų darbų. 1923 metais pagautas ir nuteistas mirti.
Ką šios istorijos mums sako?
Šios istorijos – ne tik kriminalinė kronika. Tai veidrodis, parodantis, kad blogis egzistuoja visur – ir mažuose kaimuose, ir didmiesčiuose, ir tarp silpnapročių, ir tarp išsilavinusių žmonių. Jos primena, kad psichikos sutrikimai, socialinė izoliacija, smurtas šeimoje ir sisteminis institucijų neveikimas gali sukurti sąlygas, kuriose gimsta monstrai.
Kai kurie iš šių žudikų buvo pripažinti nepakaltinamais ir gydomi. Kiti buvo nuteisti ir įvykdyta mirties bausmė. Tačiau visi jie paliko pėdsaką, kurio neištrinsi. Ir visi jie kelia tą patį klausimą: ar galėjome jų sustabdyti anksčiau? Ar sistema, kuri turėjo juos sulaikyti, padarė viską, ką galėjo? Atsakymai į šiuos klausimus – nepatogūs, tačiau būtini.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.