Šeima, kurios niekas nerado: kaip 18-metis Mindaugas Daunoras nužudė savo motiną, patėvį ir seserį
1995-ųjų balandis. Kupreliškio kaimas, Biržų rajonas. Visą Lietuvą pasiekia žinia, kad paslaptingai dingo trijų asmenų šeima – Jurgis Vajega, jo žmona Danutė ir dešimtmetė dukra Rūta. „Respublikos“ dienraštis rašo apie tai, kaip šie žmonės neva išvyko į Latviją prekiauti ir negrįžo. Jų ieško vos 18-os sulaukęs Danutės sūnus iš pirmos santuokos – abiturientas Mindaugas Daunoras. Jis sėkmingai vienas tvarkosi namų ūkyje, prižiūri gyvulius, žemę, rengiasi baigiamiesiems egzaminams. Ir visi juo žavisi. Gaili. Tik netrukus paaiškės, kad šis jaunuolis – vienas žiauriausių žudikų, kokius kada nors matė ši šalis.
Dingusi šeima, kuri niekada nebuvo dingusi
Pirmosiomis dienomis po šeimos dingimo niekas neįtarė nieko blogo. Mindaugas pasakojo, kad tėvai trūko pinigų, todėl pradėjo važinėti į Latviją prekiauti. Paskutinį kartą išvykę žadėjo grįžti po trijų dienų, bet taip ir negrįžo. Bendruomenės pirmininkės paragintas jis nuėjo į policiją. Ten ši istorija niekam nesukėlė abejonių – juk šeima tikrai galėjo išvykti kaimo keliukais, ne per pasienio punktą.
Tačiau tam tikri dalykai jau tada turėjo kelti įtarimų. Mindaugas retai kuriam atrodė sutrikęs ar prislėgtas. Jis greitai ėmė pardavinėti ūkio gyvulius, mašiną. Kai kurie kaimynai svarstė, kad jis tuo užsiima per greitai – juk tėvų buvo laukiama sugrįžtant. Kiti teigė manantys, kad paauglys tiesiog nežinojo, kaip toliau reikės gyventi, juk buvo likęs vienas.
Sesuo, kuri atrodė kaip žmona
Viena iš tų, kurie ėmė įtarti, kad istorija ne tokia, kokia atrodo, buvo signatarė Birutė Valionytė, buvusi dingusio Jurgio klasės draugė. Ji šia istorija rūpintis ėmėsi asmeniškai ir net lankėsi Kupreliškyje. Tačiau tada jaunuolis jau negyveno vienas – buvo grįžusi jo vyresnė sesuo Inga, taip pat buvo atvykusi Danutės mama.
B. Valionytė pasakoja, kad kol Mindaugo ir Ingos močiutė pergyveno, brolis ir sesuo atrodė it jaunavedžiai, visiškai neatrodė, kad išgyvena dėl šeimos dingimo. Būtent tada jai kilo dvejonių. Signatarė, žinodama, kad Mindaugas buvo tikintis, nuėjo pas vietos kleboną, kuris irgi buvo pastebėjęs keistus ženklus – galimai neįprastai artimą ryšį tarp brolio ir sesers.
Apie brolio ir sesers santykius puse lūpų kalbėjo dalis kaimo. Mindaugo auklėtoja mena, kad santykiai tarp jų buvo keistoki – Mindaugas piniginėje nešiojosi sesers nuotrauką, klasės mergaitės jo nedomino, jis visada skubėjo į namus, kad tik daugiau laiko praleistų su sese.
Detektyvas, kuris pastebėjo tai, ko nematė kiti
Netrukus buvo susisiekta su Generaline prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija, buvo sudarytas dingusios šeimos paieškos planas, bylos ėmėsi specialioji komanda, o į Biržų rajoną atvyko specialusis agentas Nikolajus Urbanovičius.
Kriminalistas pripažįsta, kad Mindaugo pasakojama šeimos dingimo versija iš pradžių buvo įtikinama. Tačiau jau tada detektyvas atkreipė dėmesį į paslaptingą vagystę, kai buvo apvogtas mokytojo butas – iš jo buvo išneštas televizorius, kompiuteris, o butas padegtas. Įtariamas buvo tas pats Mindaugas, bet jis turėjo alibi: neva buvo namie.
Užsikabinęs už to, detektyvas pradėjo atidžiau nagrinėti jaunuolio pasakojimą. Pastebėta, kaip smulkiai jis prisiminė pačias smulkiausias detales: net tai, kaip buvo apsirengusi mama, kokį sijoną ji vilkėjo, kokį lietpaltį užsivilko patėvis, koks buvo jo diržas. Šiuos pasakojimus jis kartojo ne kartą, neklysdamas. Detektyvas sako, kad žmonių dingimo atveju sutrikę ir išsigandę artimieji įprastai nepakartoja tokių detalių dešimtis kartų, neatsimena visko šimtu procentų tikslumu.
Šulinys, kuris atskleidė tiesą
Galiausiai, pareigūnams apžvelgiant dingusios šeimos ūkį, buvo pastebėta, kad prie namo užbetonuotas vienas iš kelių lietaus surinkimo šulinių. Mindaugas aiškino, kad šulinį betonavo drauge su patėviu, nes esą iš jo vanduo tekėjo į garažą.
Vis dėlto kriminalistas iš sostinės pastebėjo, kad skiedinys šulinio betonavimui buvo ruošiamas rūsyje, viduje, bet įprastai tai daroma prie pat tos vietos, kur darbai bus atliekami. Atsižvelgiant į tai, kad namai buvo išskirtinai švarūs ir tvarkingi, tai pasirodė neįprasta.
Buvo nuspręsta laužti betoną. Tuo metu Mindaugas visiškai neatrodė įtartinas ar išsigandęs. O išlaužus betoną, pirmiausia pasimatė plunksnos, kuriomis kemšamos pagalvės, tačiau vėliau pasklido nemalonus kvapas – tapo aišku, kad šulinyje rasti žmogaus kūnai.
Mindaugas buvo iškviestas prie šulinio, bet ir toliau atrodė ramus, sakė, kad nežino, kaip kūnai atsidūrė šulinyje, nepalūžo net pamatęs mažosios sesers kūną. Vietoje susirinkę kaimo žmonės, teigiama, jį norėjo sudraskyti vietoje – visiems tapo aišku, kas čia nutiko.
Pinigai, konfliktai ir sprendimas žudyti
Aiškus žudynių scenarijus paaiškėjo vėliau, kai Mindaugas jau buvo uždarytas areštinėje. Nustatyta, kad žudynes paskatino rimtas šeimos konfliktas. Kaimo gyventojai vėliau kalbėjo, kad paskutiniais metais Mindaugas keitėsi ne į gerą – jam nuolat trūko pinigų, jis ėmė vagiliauti iš namų, motinos darbovietės parduotuvėje, apvogė ir anksčiau minėto mokytojo namus.
Teismo psichiatrinės ekspertizės rašte vėliau teigiama, kad besimokydamas mokykloje Mindaugas nenorėjo išsiskirti iš kitų, kiek turtingesnių vaikų, dėl to ir ėmė vagiliauti, santykiai su tėvais pašlijo. Po paskutinio ginčo ir nutiko tragedija. Tada Mindaugui ir kilo mintis nužudyti patėvį ir motiną. Teisme jis aiškino, kad manė, jog tik taip ir tada jo kančios baigsis.
Po nužudymo kūnus jis nutempė į rūsį, jaunesnę seserį bandė karti, bet nutrūkus virvei to padaryti nepavyko, tad į šulinį mergaitė buvo įmesta dar gyva, vėliau ji ten nuskendo. Po dviejų mėnesių areštinėje Mindaugas parašė prisipažinimą. Laiške jis rašė, kad jo vyresniajai seseriai sugrįžus iš Kauno į gimtinę, jis jai prisipažino apie tėvų ir sesers nužudymą. Jie neva pasitarė, nutarė parduoti šeimos turtą, Inga planavo apsigyventi Kaune, o jis žadėjo vykti į užsienį.
Sesuo, kuri sielvartavo dėl žudiko
Kaimynai pasakoja, kad po to, kai Mindaugas buvo sulaikytas ir tiesa išaiškėjo, Inga labiausiai sielvartavo būtent dėl jo, ne dėl nužudytos šeimos. Galiausiai Ingai buvo pateikti kaltinimai, jog ji žinojo ir nepranešė apie nusikaltimą, bet ji tai neigė. Teisme ji kaltinta nebuvo, nes įstatymai leidžia prieš šeimos narį neliudyti.
Mindaugą nuteisė 1996 metų vasarį. Teisėjai mena, kad prieš verdiktą jis padėkojo seseriai ir močiutei už palaikymą, žmonių prašė jo neteisti, o teisėjams prašė skirti tokią bausmę, kokios jie mano, kad jis yra nusipelnęs. Teismas skyrė mirties bausmę, bet tuo pačiu nuosprendžiu sušaudymą pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos.
Pabaiga, kuri nieko nesutaikė
Praėjus metams po teismo, nuo kraujo vėžio mirė Inga. Jai buvo 24 metai. Po trejų metų Mindaugas pasikorė. Jam taip pat buvo 24 metai. Savižudybei jis ruošėsi, norėjo būti perkeltas į vienutę, to prašė net iš to paties kaimo kilusios Seimo narės. Jis paliko tris atsisveikinimo laiškus: jo prašymą patenkinusiai Seimo narei, močiutei ir Lukiškių kalėjimo direktoriui. Palaidotas jis buvo atskirai nuo šeimos, kurią siaubingai nužudė, o ant jo antkapio iškaltas ir paskutinis jo atsiprašymas, paliktas savižudybės laiške močiutei: „Atleisk man, Viešpatie, jeigu gali.“
Nužudytos šeimos namas taip ir liko nenupirktas – galiausiai buvo išardytas ir parduotas atskiromis dalimis. Lyg niekas nenorėjo gyventi vietoje, kurioje įvyko tokia tragedija. Lyg pati žemė atmintų tai, ką žmonės norėjo pamiršti.
Ką ši istorija atskleidžia apie mus?
Mindaugo Daunoro byla – tai ne tik kriminalinė kronika. Tai pasakojimas apie šeimą, kurioje vaikas augo be meilės, be dėmesio, be ribų. Apie jaunuolį, kuris norėjo turėti tai, ką turėjo kiti, ir nesugebėjo susitaikyti su tuo, kad negali. Apie kaimą, kuris iš pradžių gailėjo žudiko, o paskui norėjo jį sudraskyti. Ir apie seserį, kuri sielvartavo dėl brolio žudiko labiau nei dėl nužudytos šeimos.
Ši istorija kelia klausimus, į kuriuos nėra lengvų atsakymų. Kodėl niekas nepastebėjo, kas vyksta? Kodėl mokytojai, kaimynai, artimieji nematė ženklų? Ir svarbiausia – ar galėjome tai sustabdyti anksčiau? Atsakymas, deja, yra toks: galbūt. Bet niekas to nepadarė. Ir todėl trys žmonės mirė, o dar du – per trejus metus po to.
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.