Tėvai patys užsiaugina savo žudikus: kraupios tėvažudystės, kurios sukrėtė Lietuvą
Nors gerbti tėvus įpareigoja krikščioniškų bei daugelio kitų religijų pagrindiniai įsakai, tėvažudžių netrūko visais laikais. Tiek senovėje, tiek šiandien tėvai dažniausiai nugalabijami girtavimo metu arba gviešiantis jų turto. Seniau tėvažudžiai buvo negailestingai baudžiami – 1588 metais išleistame III Lietuvos statute juos buvo liepiama draskyti įkaitintomis replėmis, po to užsiuvus gyvulio odoje paskandinti. Šiais laikais vaikai, nužudę vieną iš tėvų, dažniausiai atsiperka bausmėmis nuo 10 iki keliolikos metų, o tik už abiejų tėvų nužudymą galima sėsti iki gyvos galvos.
Kartais net protu sunku suvokti motyvus, dėl kurių vaikai pakelia ne ranką, o kirvį ar peilį prieš pačius artimiausius žmones. Štai neseniai bausmės sulaukė septyniolikmetis sūnus, draugo padedamas, tėvą nužudęs dėl šimtinės litų. Apie kraupią, visą Šiaulių rajoną sukrėtusią tėvažudystę sužinota pernai balandžio 7-ąją – tądien Pakšelių vienkiemyje gyvenantis Antanas Vaišvilas nepasirodė talkoje, o jo telefonas buvo išjungtas.
Žmogus, kuris niekada nepavesdavo
Šis 56 metų vienišas našlys neturėjo nuolatinio darbo, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Vyras tebuvo užgyvenęs tik traktorių „Belorus“ ir benzininį pjūklą, kuriais užsidirbdavo sau ir sūnui duoną. Antanas buvo ne tik darbštus, bet ir žodžio žmogus – jei pasakė, kad atvyks į talką, reiškia, kad net mirdamas ateis. Tad gretimame kaime gyvenantis ūkininkas Antanas Abromavičius, nesulaukęs talkoje A. Vaišvilo, ne juokais sunerimo. Jis su bičiuliu sėdo į lengvąjį automobilį ir nuburzgė į atokiau stovinčią jo sodybą pasižiūrėti, kas įvykę. Radę ant durų tabaluojančią spyną, atvykėliai pažvelgė per langą. Pamatę lovoje gulintį nejudantį pražuvėlį, sunerimę vyrai suskubo laužti duris. Nuojauta vyrų neapgavo – pamatę, kad Antanas lovoje guli atšalęs ir suknežinta galva, ūkininkai puolė lauk skambinti policijai.
Tyrimas, kuris atskleidė siaubą
Šiaulių rajono kriminalistai iš karto atkreipė dėmesį į žiauraus nusikaltimo specifinį braižą. Viduje – nė menkiausių įsilaužimo požymių, jokių grumtynių pėdsakų, nė vieno kraujo lašo, todėl buvo iškelta versija, kad Antanas žudikus pažinojo, pats juos įsileido, tada ir buvo užpultas iš pasalų, gulintis lovoje. Paklaustas, ką įtaria, kieme vaikščiojęs sunerimęs, tuomet 17-metis Antano sūnus Antanas Viesulas tik patraukė pečiais. „Nežinau, neįsivaizduoju, koks kraugerys galėjo taip žiauriai nužudyti mano tėvą…“ – nudelbęs akis teištarė jaunuolis. Jo elgesys buvo kažkoks nenatūralus, nervingas, todėl kriminalistai tyliai surinko žinias apie jį ir jo nužudytą tėvą.
Vaikystės trauma, kuri nieko nepateisina
Ėmė ryškėti gana liūdnas vaizdelis. Sovietmečiu šiame Pakšelių vienkiemyje gyveno vieniša motina Silva Viesulaitė, auginusi dukrą. Prieš porą dešimtmečių iš Kelmės rajono pas Silvą atsikraustė traktorininkas Antanas Vaišvilas. Nors pora taip ir nesusituokė, bet 1995-ųjų balandį susilaukė sūnaus, kurį tėvo garbei pavadino Antanuku. Tačiau kai berniukas ėjo į trečią ar ketvirtą klasę, įvyko didžiulė tragedija – nuo vėžio mirė jo motina. Liga vystėsi taip greitai, kad Silva Viesulaitė su Antanu Vaišvila nebespėjo susituokti, tad Antanukui taip ir liko motinos pavardė – Viesulas. A. Vaišvilas kitos moters nebevedė, sūnų ir žmonos dukrą augino kaip mokėjo, vienas pats. Užaugusi Silvos dukra emigravo laimės ieškoti į Angliją, kur tebegyvena. Su sūnum likusio našlio bėdos prasidėjo Antanukui sulaukus paauglystės.
Nutarė tapti nusikaltėliais
Ėmęs bręsti Antanukas susimąstė, kad nenori, kaip tėvas, tapti padieniu darbininku, o mokytis jis nei mėgo, nei jam sekėsi. Dar nesulaukęs pilnametystės kaimietis užsigeidė gyventi savarankiškai, tik protelio ir patirties pritrūko. Jis susidėjo su gretimame kaime gyvenančiu metais jaunesniu Armandu Ž. Pastarasis irgi gyvenime nedaug ką matęs, nebent tėvų skyrybas bei alkoholį motinos namuose, tad abu paaugliai greitai rado bendrą kalbą. Rytais užuot važiavęs į pamokas, Antanas Viesulas pernai vis dažniau pasukdavo į kitą pusę pas Armandą. Pavasariop A. Viesulas iš viso pas Armandą apsigyveno, o abiejų tėvai nieko nesakė ir nesidomėjo, ką abu per dienas veikia. O be reikalo, nes praturtėti vis svajoję, bet užsiėmimo neturėję bičiuliai, nenuostabu, pasuko klystkeliais.
Pirmiausia vaikinai nuvairavo svetimą automobilį, bet taip nemokšiškai, kad policija pradedančius ilgapirščius labai greitai sulaikė ir iškėlė baudžiamąją bylą. Užuot pasimokę ar bent išsigandę, įkliuvėliai pernai ėmė toliau regzti mintį, kaip susiveikus pinigų, nes balandžio 6-ąją norėjo atšvęsti A. Viesulo 17-os metų gimtadienį. Balandžio 4-ąją Antanas su Armandu užsuko į Pakštelius ir užtiko A. Vaišvilą su pora draugų pjaunančius malkas. Išgirdę, kad po darbo laukia vaišės, nepilnamečiai padėjo vyrams ir vakare kartu su jais prisėdo prie stalo išgerti alaus.
„Tai reikia jį užmušti!“
Vakare, gėralui pasibaigus, talkininkai išsiskirstė. A. Vaišvila atsigulė miegoti, o A. Viesulas su Armandu Ž. patraukė į jo namus, pakeliui ilgesingai šnekučiuodamiesi, kaip būtų puiku dar pasilinksminti. Bet kur gavus pinigų? Staiga šešiolikmetis Armandas Ž. pasiūlė į metalo laužą parduoti Antano tėvo traktorių – jie gautų milžiniškus pinigus, gal net kokius 300 litų. A. Viesulas neprieštaravo, bet atšovė, kad tėvas tikrai to neleisiąs. „Tai reikia jį užmušti!“ – išmąstė Armandas, o Antanas neprieštaravo nužudyti savo tikrą tėvą.
Pasakyta – padaryta. Nepilnamečiai tą pačią naktį pėsčiomis išpėdino atgal į Pakštelius ir prieš vidurnaktį pasibeldė į A. Viesulo namo duris. Pažadintas Antanas atkabino durų sklendę ir vėl atsigulė. Sąmokslininkai susirado įrankius ir susėdę virtuvėje ėmė tyliai laukti, kol namo šeimininkas užmigs. Tada abu prisėlino prie snaudžiančio A. Vaišvilo ir ėmė daužyti jį per galvą. Sūnus A. Viesulas – plaktuku, o Armandas Ž. – kirviu. Po pirmųjų smūgių A. Vaišvila pašoko ir maldavo jo nežudyti, bet viskas buvo seniai nuspręsta.
Šaltakraujiškai pribaigę Antano tėvą, žudikai numetė kruvinus kūjį su kirviu ir patenkinti patraukė į daržinę prie traktoriaus. Tačiau kad ir kaip stengėsi, apie techniką žalio supratimo neturintys piemengaliai taip ir neįstengė paleisti variklio. Nusispjovę ėmė raustis po namą, ieškodami, ką galima būtų parduoti, tačiau aptiko tik benzininį pjūklą ir mobilaus ryšio telefoną. Ant durų pakabinę spyną, žudikai su daiktais iškurnėjo savo keliais.
Gimtadienis po žmogžudystės
Pjūklą su bakeliu benzino pardavę už 100 litų, Antanas su Armandu tiesiog spindėjo iš pasitenkinimo – šitiek pinigų jie nebuvo turėję nuo gimimo, tad pasijuto laimingais turtuoliais. Nekantriai sulaukę ryto, vaikinai nukako į netoliese esančius Kuršėnus, kur padėvėtų drabužių parduotuvėje pasipuošė aukščiausios rūšies mažai dėvėtais sportiniais kostiumais „Adidas“ ir „Puma“. Po to abu prisipirko alkoholio ir, grįžę pas Armandą, dvi dienas šventė A. Viesulo gimtadienį. Pasibaigus svaigalams, balandžio 7-ąją, žudikai patraukė į A. Vaišvilo sodybą paieškoti dar ko nors tinkamo parduoti, bet įsliūkinęs į kiemą A. Viesulas pamatė čia jau šmirinėjančius policininkus.
Po kelių minučių A. Viesulas su Armandu buvo sulaikyti, bet iš pradžių melavo nieko apie žmogžudystę nežiną. Tačiau pamatę, kad policininkai jau surado pjūklą pirkusį ir dėl prarastų 100 litų besispjaudantį kaimietį, suvokė, kad spyriotis beprasmiška. Tada abu, lenktyniaudami kuris pirmas įduos draugą, prisipažino. Prokuroras Šiaulių apygardos teismo jaunuosius žudikus paprašė įkalinti 8 ir 9 metus, tačiau teisėjas atsižvelgė, kad nusikaltimas itin žiaurus, be lengvinančių aplinkybių, ir abu pasodino po 10 metų. Būtų, tikriausiai, įkalinę dar ilgiau, bet nepilnamečiams ilgesniam laikui atimti laisvę neleidžia įstatymas. Nuosprendį 18-ojo gimtadienio proga tėvažudys A. Viesulas išklausė ramiai, tarpusavyje kažką linksmai šnekučiuodamasis su Armandu.
Kai žudikas – ligonis
Panašių atvejų būta ir anksčiau. 2008-ųjų spalį 24 metų šiaulietis Vytautas P. tėvo name nužudė savo tėvą – Šiaulių Akušerijos ir ginekologijos klinikos Ginekologijos skyriaus vedėją 59 metų Povilą Pečiulį. Pastarasis supyko sužinojęs, kad sūnus jį apgaudinėja – paima pinigus neva studijoms Londone, bet mokslus senokai metęs, niekur neišvažiuoja, trinasi Šiauliuose nuomojamame bute. Londone jaunuolis nebesimokė susirgęs sunkia psichikos liga. Užėjus proto užtemimui, Vytautas kliedėdavo, panikuodavo bei fanatiškai melsdavosi. Kartą jis draugus internetu perspėjo, kad puola kosmoso ateiviai anunakiai, nuo kurių reikia gintis… kremtant riešutus. Konflikto dėl mokslų su tėvu metu Vytautas gimdytoją nudūrė peiliu. Po to žudikas supjaustė tėvo lavoną ir nuvežęs išmėtė Šiaulių rajono miškuose. Išplovęs namą jis išvyko į kalnus perlaukti anunakių antpuolio, bet visgi grįžo į Lietuvą ir pasidavė policijai. Teismo medicinos psichiatrai nustatė, kad Vytautas P. nepakaltinamas, jis iki šiol gydomas uždaroje psichiatrijos ligoninėje.
Narkomanas, užsakęs visą šeimą
Nuolat su tėvu – žinomu Klaipėdos advokatu Ruslanu Rožkovu – konfliktavęs jo į kvaišalus įjunkęs devyniolikos metų sūnus Ruslanas nusprendė išžudyti visgi visą šeimą: tėvą, savo motiną, irgi advokatę Liudmilą bei vyresniuosius brolius Tachirą ir Rustamą, o pats toliau ramiai gyventi tėvų turto bei jų gyvybės draudimų išmokų sąskaita. Peiliu išskersti namiškius studentas prikalbino pora metų jaunesnį kaimyną Artūrą Strakšį, už tai jam pažadėdamas 1,5 milijono litų. 2003-ųjų rugpjūčio 31-osios naktį Ruslano į namą tyliai įleistas A. Strakšys peiliu užbadė miegojusį R. Rožkovą, sunkiai sužeidė riksmą išgirdusį bei atbėgusį Tachirą ir spruko, bet buvo greitai policijos susektas ir prisipažino. Teismas R. Rožkovą nuteisė kalėti 15 metų, o pasamdytą žudiką A. Strakšį – 9 metus. Ruslanas nuosprendį apskundė, pateikdamas versiją, kad vaikystėje buvęs tėvo seksualiai išnaudojamas. Įdomiausia, kad jo prašymą palaikė motina Liudmila Rožkova, tačiau nuosprendis liko nesušvelnintas.
Namiškius – į šulinį
1995 metų kovo 31-osios naktį namuose Kupreliškio kaime tuomet 18-metis Mindaugas Daunoras nužudė miegančią motiną 41 metų Danutę, 10 metų seserį Rūtą ir patėvį – 39 metų Jurgį. Vagiliauti įjunkusį jaunuolį įsiutino patėvis, atsisakęs duoti pinigų, o motina neužstojo. Nutaręs pradėti niekieno netrukdomą gyvenimą ištuštėjusiame name, naktį į miegamąjį įslinkęs Mindaugas laužtuvu ir peiliu nužudė miegančią motiną ir patėvį, po to pasmaugė miegančią sesutę. Tėvus ir merdinčią, bet dar gyvą seserį užbetonavęs melioracijos šulinyje, Mindaugas visiems ilgai ir šaltakraujiškai melavo, kad artimieji išvykę į Latviją ir dingę be žinios. 1996-ųjų vasarį teismas M. Daunorui skyrė aukščiausią – mirties bausmę, kuri buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Kalėjime M. Daunoras baigė vidurinę mokyklą, mokėsi anglų kalbos, bet susirgęs depresija ketvirtais įkalinimo metais pasikorė gulėdamas lovoje.
Ką tai sako apie mus?
Šios istorijos – ne tik kriminalinė kronika. Tai veidrodis, parodantis, kad blogis dažnai prasideda namuose. Vaikai, kurie auga be meilės, be dėmesio, be ribų, kurių tėvai nesidomi, ką jie veikia, kur jie eina, su kuo bendrauja – tokie vaikai tampa tiksičiomis bombomis. Kai kurie jų susprogsta savaime. Kiti – su kirviu rankoje, prie savo paties tėvo lovos.
Tai nereiškia, kad visi apleisti vaikai tampa žudikais. Tai reiškia, kad visuomenė, kuri užmerkia akis į tai, kas vyksta už uždarų durų, kuri nesikiša, kai kaimynų vaikas neina į mokyklą, kai šeimoje girtaujama, kai tėvai nesidomi savo vaikais – tokia visuomenė augina savo pačios žudikus. Ir tada stebisi, kodėl septyniolikmetis už šimtą litų nužudo savo tėvą.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.