Legendinės Lietuvos gaujos: nuo Vilniaus brigados iki „Daktarų“ – kas valdė šalį tamsiausiais dešimtmečiais
Devintasis ir dešimtasis dešimtmečiai Lietuvoje buvo ne tik nepriklausomybės atgavimo metas. Tai buvo laikas, kai gatvėse valdė ne įstatymai, o nerašytos taisyklės, o nusikalstamos grupuotės tapo galingesnės už kai kurias valstybės institucijas. Šiandien kalbėsime apie penkias legendines gaujas, kurios formavo šalies nusikalstamą pasaulį – ir kurių šešėlis jaučiamas iki šiol.
Vilniaus brigada: gauja, kuri metė iššūkį valstybei
Vilniaus brigada aktyviai pradėjo veiklą nuo maždaug 1990-ųjų metų. Oficialiai gaujos lyderiais buvo įvardijami Borisas Dekanidzė, Igoris Tiomkinas ir Jurijus Kriukovas. Tačiau spėliojama, jog kiti didieji gaujos lyderiai ir jos atstovai galėjo būti taip ir neišaiškinti – ir po šiai dienai sėkmingai gyvena laisvėje, o kai kurie užima ar jau dabar užėmė aukštas pareigas valstybės valdymo institucijose.
Gauja vykdė verslininkų reketą. Duokles turėjo mokėti dauguma verslininkų – pradedant stambiaisiais ir baigiant smulkiaisiais. Nusikaltėlių grupuotė dalyvavo valstybės turto privatizavime, ieškojo ryšių politiniuose sluoksniuose. Pagrindinį kapitalą Vilniaus brigada susikrovė per nekilnojamojo turto privatizacijos laikotarpį, tai yra apie 1993-iuosius metus.
Ši nusikalstama grupuotė užsiėmė turto privatizavimu, automobilių vagystėmis, narkotinių medžiagų platinimu ir kontrabanda. Iš privatizacijos sukaupusi milžinišką kapitalą, ši grupuotė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais darė didžiulę įtaką Lietuvos politikai ir ekonomikai.
Apie visų nusikalstamų grupuočių veiklą bei ryšius su politikais daug rašė „Respublikos“ dienraščio žurnalistas Vitas Lingys, kuris 1993 metų spalio 12 dieną buvo nužudytas, kaip manoma, dėl savo straipsnių ciklo apie mafijos užmačias Lietuvoje. Straipsnių cikle buvo įvardinti ne tik nusikalstamų grupuočių, bet ir verslo bei politikos sluoksnių atstovai.
Būtent tada Vilniaus brigados įtaka pradėjo silpnėti, kai 1994-aisiais lapkričio 10 dieną mirties bausme už šio žurnalisto žmogžudystę buvo nuteistas pagrindinis grupuotės vadeiva Borisas Dekanidzė. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1995-aisiais metais liepos 12 dieną.
„Agurkiniai“: 240 kg kokaino ir pusė milijardo vertės turtas
„Agurkiniai“ – vienas didžiausių ir geriausiai organizuotų nusikalstamų susivienijimų Lietuvoje. Aktyviai veikia ir užsienyje. „Agurkinių“ gauja suburta 2005-aisiais metais, pavadinta pagal lyderio kauniečio Sauliaus Velečkos, pravarde Agurkas, vardą.
„Agurkinių“ gaujos nariai kaltinami dėl daugybės nusikaltimų: organizuotos grupuotės sukūrimo ir dalyvavimo jos veikloje, neteisėto praturtėjimo, prekybos narkotikais stambiu mastu, ginklų ir sprogmenų laikymo, užsakytos žmogžudystės ir organizavimo nužudyti gaujos narį už tai, kad jis sutiko bendradarbiauti su teisėsauga.
Vienas pagrindinių jos pajamų šaltinių – prekyba narkotikais ir pirmtakais medžiagomis, iš kurių gaminami kaišalai. Ši gauja Ispanijoje įsigydavo iš Pietų Amerikos atgabento kokaino. Vėliau jis buvo parduodamas Olandijoje bei Didžiojoje Britanijoje arba atkeliaudavo iki Lietuvos, o iš čia buvo vežamas į Rusijos sostinę Maskvą. Narkotikai buvo slepiami mašinose su dvigubu dugnu, krovininiuose automobiliuose. „Agurkiniai“ parvežė ir pardavė mažiausiai 240 kg kokaino.
Pirmasis smūgis „Agurkiniams“ suduotas 2013 metų sausio 22 dieną. Tada buvo sulaikyti šeši grupuotės vadeivos: Saulius Velečka (Agurkas), Algimantas Ringaila, Norbertas Tučkus, Tadas Petrošius bei broliai Darius ir Andrius Petkauskai.
„Princai“: Šiaulių gauja, kuri valdė aukcionus
„Princai“ savo veiklą pradėjo ir susikūrė apie 1975-uosius metus, kurių vadu tapo ką tik iš kalėjimo grįžęs dar labai jaunas Vidmantas Kovoliukas. Apie šios Šiaulių gaujos narių sumanumą, veiklą, populiarumą, praturtėjimą ir subyrėjimą pasakojamos legendos. Nors šios grupuotės senokai nebėra, ji iki šiol žinoma labiau nei visa krūva šiandien siautėjančių nusikaltėlių gaujų.
Sakoma, kad gauja palaikė neblogus santykius su „Daktarais“ ir Vilniaus brigada. Pagrindiniai „Gojos“ vadeivos ir nariai: Vidmantas Kovoliukas (Amerikonas), Vladislavas Šiaulys (Žemaitukas), Vladas Baranauskas (Baranis), Vladas Stanaitis (Stalone), Rolandas Stanaitis (Rulis), Gitanas Rasiulis (Brokeris).
Apie 1990-uosius „Princai“ pasiekė savo šlovės ir vyravimo viršūnę. Jie buvo ėmęsi tvarkyti šalies naftos reikalus, degalines ir, kaip dauguma gaujų, reketuodavo verslininkus ir kitus žmones. Taip pat Šiaulių „Princai“ įdiegė valstybinių aukcionų tvarką, kai prieš oficialų aukcioną būdavo neoficialus, kuriame tam tikrą procentą „Princams“ turėdavo mokėti visi.
Žinoma, buvo ir tokių, kurie „Princų“ rengiamus aukcionus bandydavo ignoruoti. Tai paprastai jiems niekas nieko nesakydavo, tik paskui tą išpirktą turtą kažkas sudegindavo ar granatomis užmėtydavo. Grupuotė tuomet garsėjo savo iškilmingomis kelionėmis į Palangą, kai dešimt aštuntos kartos „ladų“ be numerių iškilmingomis kolonomis važiuodavo aiškintis santykių su kauniečiais ar kitomis grupuotėmis.
Gauja baigė savo veiklą apie 2003–2005-uosius metus, kai didelė dalis jos narių buvo nuteisti, kita dalis iššaudyta ir išžudyta. Nuo žudikų kulkų krito ir pats jos steigėjas, ir ilgametis vadas Amerikonas.
„Tulpiniai“: žiauriausia Lietuvos gauja
„Tulpiniai“ – viena žiauriausių Lietuvoje nusikalstamų grupuočių, veikusi Panevėžyje. Jos vadeivos Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andriušaitis nuteisti laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, Vertelka – 11, Andriušaitis – 20 žmonių.
„Tulpiniai“ savo aukas sušaudydavo, pasmaugdavo, supjaustydavo ar tiesiog susprogdindavo. Manoma, kad gauja siekė užvaldyti „Mažeikių naftą“, todėl „Tulpiniai“ siejami su akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ vadovo Gedimino Kiesiaus nužudymu 2000-aisiais metais.
Gauja jau seniai baigusi veiklą. Vadeivos nuteisti iki gyvos galvos, o visi parankiniai išžudyti. Mat vadeivos bijodavo net savo šešėlio. Šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Tai buvo gauja, kuri nekūrė ilgalaikių planų – ji kūrė kūnų sąrašus.
„Daktarai“: legenda, gyvavusi ilgiausiai
„Daktarai“ – arba „Slabadiniai“, senais laikais dar vadinta „Marksiukų chebra“ arba tiesiog „Marksiukai“ – bene žymiausia ir legendinė Lietuvos nusikalstama grupuotė. Nors ir žymiai mažesnė nei Vilniaus brigada, tačiau sėkmingai gyvavusi kelis dešimtmečius Kauno gaujas sugebėjo išlikti net ir iki šių dienų, kai jai buvo suduotas paskutinis smūgis – vėl sulaikytas garsusis Henrikas Daktaras.
Žymiausi grupuotės nariai: Henrikas Daktaras (Henytė), Egidijus Abarius (Goga), Vidmantas Gudzinskas (Guzas), Rimantas Ganusauskas (Mongolas), Andrius Vytas Jankevičius (Pšidze), Alvydas Viktoras Laurinavičius (Luras).
Iš kitų susivienijimų jie išsiskyrė savo griežta organizacine struktūra. Kriminalinę karjerą dar sovietmečiu pradėjo „Daktarai“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie dar labiau suaktyvino savo veiklą. Gerai organizuota gauja, anksčiau užsiėmusi kailinių žvėrelių augintojų reketu, pralobo besiversdama spirito kontrabanda.
Netrukus gauja užčiuopė dar vieną aukso gyslą – prasidėjo sovietinio turto privatizacija. Vieša paslaptis, kad dominantį objektą norėję įsigyti verslininkai pirmiausia turėjo dalyvauti šešėliniame aukcione – sumokėti duoklę gangsteriams už galimybę laimėti valstybinį aukcioną.
Pagrindiniu privatizacijos ideologu galima vadinti Mongolą, iš kitų gaujos narių išsiskyrusį intelektualumu. Kalbama, kad gaujos lyderis Henrikas Daktaras negalėjo pakęsti už jį kur kas sumanesnio Mongolo. Henytės pusbrolis dingo be žinios vadinamosiose skerdynėse, gaujos štabu tapusiame „Vilijos“ restorane.
1993 metų spalio 7 dieną du Kalašnikovo automatais ginkluoti azijietiškų bruožų vyrai ėmė šaudyti į ten susirinkusius gaujos narius. Išpuolio metu Daktarui gyvybę išgelbėjo atsitiktinumas – jis tuo metu buvo kitoje patalpoje, todėl žudikai jo nepastebėjo.
Šiandien kai kurie iš „Daktarų“ sėbrų jau nebegyvi, kai kurie už grotų, dar kitiems už jų padarytus nusikaltimus yra suėjęs senaties terminas. O pats nusikaltėlio autoritetu tituluojamas Henytė atlieka bausmę iki gyvos galvos.
Kodėl šios istorijos svarbios šiandien?
Šios penkios gaujos – tai ne tik kriminalinė kronika. Tai pasakojimas apie tai, kaip jauna valstybė, ką tik atgavusi nepriklausomybę, atsidūrė ant bedugnės krašto. Tai istorija apie tai, kaip nusikalstamos grupuotės gali įsiskverbti į valdžios struktūras, kaip jos gali tapti stipresnės už pačią valstybę. Ir tai pasakojimas apie tai, kad net tamsiausiais laikais atsiranda žmonių, kurie ryžtasi kovoti – kaip Vitas Lingys, žurnalistas, kuris savo darbu demaskavo gaujas ir sumokėjo už tai gyvybe.
Vilniaus brigados, „Agurkinių“, „Princų“, „Tulpinių“ ir „Daktarų“ nariai šiandien išsibarstę po pasaulį. Vieni seniai po žeme, sušaudyti ar kitaip nudobti. Kiti išgaudyti ir susodinti kalėjimuose. O kiti, jau išėję, pradėjo naujus ar senus gyvenimus. Tačiau jų palikimas – tai pamoka, kad nusikalstamas kelias visada veda į pražūtį, o teisingumas, kad ir koks vėluojantis, galiausiai triumfuoja.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.