Vilniaus brigada: gauja, kuri metė iššūkį visai valstybei ir baigėsi paskutiniu šūviu Lietuvoje
1993-ųjų spalio 12-osios rytas. Vilnius, Šeškinės mikrorajonas. 33-ejų žurnalistas Vitas Lingys, laikraščio „Respublika“ kriminalinių naujienų skyriaus vedėjas, išėjo iš savo buto paprastu kasdieniu reikalu – pavedžioti šuns. Jis nespėjo nueiti toli. Netrukus pasigirdo šūviai, o jo dukra, išgirdusi juos, puolė prie lango ir pamatė tėtį gulintį ant žemės. Vitas Lingys buvo nušautas. Tai buvo diena, kai Vilniaus brigada peržengė ribą, kurios peržengti nebegalėjo.
Nuo kišenvagių iki imperijos
Vilniaus brigados istorija prasidėjo dar sovietmečiu, kai Georgijus Dekanidzė, gimęs 1937 metais Gruzijoje, po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Lietuvą. Jis pradėjo nuo kišenvagystės, bet laikui bėgant jo „karjera“ kilo – jis prekiavo vogtais deimantais, kontrabanda gabeno auksą į JAV ir vertėsi valiutos sukčiavimu. Kai jo sūnus Borisas gimė 1962 metais, tėvas ėmė mokyti jį gangsterio amato. Jiedu kartu keliavo po JAV, Lenkiją, Austriją, Izraelį ir Vokietiją, kur dalyvavo nusikalstamoje veikloje.
1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie grįžo į Lietuvą ir įkūrė bendrovę „Gamybinių ir komercinių firmų asociacija“ – tai buvo tik formalus pavadinimas Vilniaus brigadai. Formaliai tai buvo įmonė, kuri „įdarbindavo“ gaujos narius ir kitus nusikalstamo pasaulio draugus. Iš tikrųjų ši firma jėga kontroliavo geidžiamiausią nekilnojamąjį turtą sostinėje, reketavo vietos verslininkus, skolinosi pinigus iš bankų ir jų negrąžindavo.
Teroras kaip verslo modelis
Vilniaus brigados veikimo metodas buvo paprastas ir žiaurus. Jie niekada neprašydavo du kartus – smurtas buvo jų atsakymas. Dėl to jų bijojo daugelis. Gaujos įkurta bendrovė reklamavosi kaip teikianti paslaugas verslui – „apsauganti“ juos nuo vagių ir nusikaltėlių. Taip jie „legalizavo“ reketą ir pinigus, kuriuos grobdavo.
Mokėti turėjo visi – net mažiausi kioskeliai. Priešingu atveju automobiliai ar pastatai būdavo susprogdinami ar sudeginami, o žmonės dingdavo. Nekilnojamojo turto privatizavimo laikotarpis buvo tas metas, kai Vilniaus brigada susikrovė didžiausią savo turtą. Tada Borisas Dekanidzė ėmė viską valdyti savo rankomis.
Borisas Dekanidzė: brutalusis vadeiva
Borisas Dekanidzė nusikalstamoje veikloje su Vilniaus brigada dalyvavo nuo 1987 metų. Jis pradėjo vadovauti gaujai, kai 1990 metais grįžo iš užsienio. Jo vadovavimo laikotarpiu nusikalstama organizacija tapo dar brutalesnė, o jos nusikalstamos veiklos sritys išsiplėtė. Be reketo, gauja taip pat vogdavo automobilius, vykdydavo sukčiavimą su nafta, kontrabanda gabeno ginklus, sprogmenis, narkotikus ir spiritą. Jie taip pat kontroliavo azartinių lošimų ir prostitucijos industrijas.
Jie buvo tokie turtingi, kad netrukus tai padarė juos itin arogantiškais ir pernelyg pasitikinčiais savimi. Jie pirkdavo straipsnius spaudoje, kad skleistų žinią apie tai, jog jie yra miesto valdovai ir turi valdžią teisėsaugai. Ir, tiesą sakant, jie nebuvo neteisūs – organizacija iš tikrųjų gerai kyšinėjo nemažą skaičių pareigūnų ir politikų. Visa tai netrukus pasiekė tokį lygį, kai gauja ėmė kelti grėsmę visai šaliai.
Klausimas buvo: kas perims valdžią? Ar valstybė, ar organizuotos nusikalstamos grupės? Tuo metu šis klausimas tikrai buvo ant stalo. Jie turėjo daug įtakos. Sklandė gandai apie susitarimus su KGB ir jų bendrą interesą destabilizuoti Lietuvą. Jie taip pat turėjo daug ryšių užsienyje.
„Krikštatėvio“ sindromas
Pajutę pinigų ir prabangos skonį, gauja pradėjo pūstis. Pasižiūrėję „Krikštatėvio“ filmų, Kauno „Daktarai“ ir Vilniaus brigada bandė atkartoti juose matytą elgesį. Jie pradėjo įsivaizduoti esą itin garbingi ir rimti šulai. Pamėgo balius, gaujos suvažiavimus, susikūrė nerašytus garbės kodeksus. Pradėjo dėvėti kostiumus, krybeles, spalvotus kaklaraiščius, kartais vienas kitam bučiavo rankas. Bet tai buvo itališkų dramų ir vidaus bei išorės intrigų bei konkurencijos mišinys.
Borisas Dekanidzė nebuvo vienintelis, vadovavęs gaujai. Buvo ir Igoris Tiomkinas, ir Jurijus Kriukovas. Tačiau kai kurie sako, kad jie buvo tik žudikai ir gaujos veidas. Tikrieji vadovai niekada neviešino savo tapatybės, o gaujai suskilus, jie išėjo savo keliais – kai kurie net įsitvirtino valdžios ar teisėsaugos struktūrose.
Vito Lingio nužudymas – pradžia pabaigos
Vilniaus brigados nuopuolis prasidėjo, kai jos vadeiva Borisas įsakė Igoriui Achremovui nužudyti žurnalistą Vitą Lingį. Vitas rašė straipsnius, demaskuojančius Lietuvos gaujas, kurie sulaukė didelio visuomenės dėmesio. 33-ejų žurnalistas buvo nušautas 1993 metų spalio 12 dieną prie savo daugiabučio, kai ryte išėjo pasivaikščioti su šunimi. Išgirdusi šūvius, Vito dukra puolė prie lango ir pamatė tėtį gulintį ant žemės. Aukos šeima, žurnalistų bendruomenė ir visa šalis buvo sukrėsta.
Tai buvo metas, kai teisėsauga pagaliau sugebėjo susidoroti su gauja. Vis daugiau jos narių buvo suimta, nors vadeiva Borisas pabėgo iš šalies. Policija gavo informacijos, kad jis yra įvairiose Latvijos vietose. Susitarus bendradarbiauti su Latvijos policija, Lietuvos pareigūnai Borisą suėmė Rygoje ir parvežė į Lietuvą.
Teismas ir paskutinė mirties bausmė
Borisas Dekanidzė buvo nuteistas mirties bausme 1994 metų lapkričio 10 dieną. Teismas sulaukė milžiniško susidomėjimo, net buvo transliuojamas per televiziją. Visi su nekantrumu laukė ir vylėsi, kad pagaliau bus parodytas tvirtas stuburas kovoje su organizuotu nusikalstamumu. Borisas sulaukė tuo metu griežčiausios bausmės – sušaudymo.
Tiesa, Boriso Dekanidzės mirtis buvo apipinta įvairiomis sąmokslo teorijomis. Oficiali versija – sušaudymas Lukiškėse. Taip pat kalbėta, kad sušaudymas įvykdytas miškelyje, kelyje Vilnius–Panevėžys. Kiti tikėjo, kad Boriso tėvas Georgijus „išpirko“ sūnų ir šis už pinigus buvo paleistas į laisvę. Net pasigirdo kalbų, kad buvo palaidotas tuščias karstas. Buvęs prokuroras Antanas Klimavičius prisiminė paskutinį pokalbį su Borisu Dekanidze – jo akyse matėsi neviltis, kad laikas eina, o niekas nesikeičia.
Borisas Dekanidzė buvo sušaudytas 1995 metų liepos 12 dieną. Jis buvo paskutinis mirties bausme nuteistas ir įvykdytas asmuo Lietuvos istorijoje. Viskas apie šią mirties bausmę buvo įslaptinta 75 metams ir laikoma valstybės paslaptimi.
Ilgas šešėlis
Po Boriso nubaudimo jo tėvas Georgijus dingo iš viešumos ir niekada nebesikalbėjo su žiniasklaida. Jis pardavė Vilniaus brigados rezidenciją ir gyveno savo viloje Trakuose. Georgijus mirė nuo ligos 2010 metais, būdamas 72 metų.
Tačiau Vilniaus brigados šešėlis nenuslinko taip lengvai. 2014 metų liepos 6-osios naktį Vilniuje prie savo namų buvo nušautas Igoris Tiomkinas, pravarde Timocha – vienas įtakingiausių Vilniaus brigados narių per visą šios nusikalstamos grupuotės egzistavimo laikotarpį, buvęs artimiausias Boriso Dekanidzės bendrininkas. Jis buvo nušautas keturiais šūviais. Šio nužudymo tyrime buvo suimtas Henrikas Margenis, anksčiau dirbęs Vidaus reikalų ministerijos kontržvalgybos skyriaus viršininku. Jis, anot VRM 1994 metų pažymos, buvo „savas žmogus“ Vilniaus brigados nariams.
Ką tai mums sako šiandien?
Vilniaus brigados istorija – tai ne tik kriminalinė kronika. Tai pasakojimas apie tai, kaip jauna valstybė, ką tik atgavusi nepriklausomybę, atsidūrė ant bedugnės krašto. Tai istorija apie tai, kaip nusikalstamos grupuotės gali įsiskverbti į valdžios struktūras, kaip jos gali tapti stipresnės už pačią valstybę. Ir tai pasakojimas apie tai, kad net tamsiausiais laikais atsiranda žmonių, kurie ryžtasi kovoti – kaip Vitas Lingys, žurnalistas, kuris savo darbu demaskavo gaujas ir sumokėjo už tai gyvybe.
Vilniaus brigados nariai šiandien išsibarstę po pasaulį. Vieni seniai po žeme, sušaudyti ar kitaip nudobti. Kiti išgaudyti ir susodinti kalėjimuose. O kiti, jau išėję, pradėjo naujus ar senus gyvenimus. Tačiau jų palikimas – tai pamoka, kad nusikalstamas kelias visada veda į pražūtį, o teisingumas, kad ir koks vėluojantis, galiausiai triumfuoja.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.