„Nuteistasis“ – etiketė visam gyvenimui? Septyni balsai, kurių dažnai nenorim girdėti
Apie kalėjimą dauguma turim nuomonę, nors nemaža dalis ten nėra buvę nė karto. Galvojam apie grotas, taisykles, bausmę. Rečiau sustojam prie minties, kad už tų sienų sėdi žmonės, kurių istorijos prasidėjo gerokai anksčiau nei pats nusikaltimas. Būtent šią pusę atveria organizacijos „Prirašytos rankos“ garso instaliacija „Neišgirsti“ – nuo balandžio 30 dienos ji skamba Lukiškių kalėjimo komplekse.
Septyni Vilniaus kalėjimo nuteistieji savo pasakojimus įrašė savais balsais. Ne aktoriai, ne perpasakotos versijos – gyvi, kartais tyliai, kartais tvirtai skambantys balsai, kuriuos papildo specialiai šiam projektui sukurta kompozitoriaus Pijaus Džiugo Meižio muzika. Skamba paprastai, bet po kelių minučių supranti, kad klausaisi ne „nusikaltėlio“, o žmogaus.
Septyni balsai, kurių dažnai nenorim girdėti
Instaliacijos pavadinimas „Neišgirsti“ gali būti skaitomas dvejopai. Pirma – patys nuteistieji yra tie, kurių niekas neišgirsta. Antra – visuomenė sąmoningai renkasi jų neišgirsti. Abu variantai veikia vienu metu, ir tai, ko gero, tiksliausia šio projekto esmė.
Idėjos autorė ir kuratorė, LRT RADIJO žurnalistė Urtė Karalaitė sako, kad nuteistųjų istorijų išgirdimas nėra jų veiksmų pateisinimas.
„Išgirsdami juos ir pamatydami platesnį paveikslą nei tik nusikaltimas, galime suteikti galimybę bandyti keistis tiems, kurie deda pastangas, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, bando keistis ir grįžti gyventi į visuomenę. O tokių tikrai yra“, – sako ji.
Čia ir slypi subtili linija. Daugeliui kyla refleksas: jei pradedi kalbėti apie nuteistojo jausmus, tarsi automatiškai sumažini jo atsakomybę. Bet tai nėra tas pats. Suprasti, kaip žmogus atsidūrė ten, kur atsidūrė, nelygu sakyti, kad jis neturėjo pasirinkimo. Atsakomybė lieka jo. Tik kartu lieka ir galimybė, kad kitą kartą jis pasirinks kitaip – jei tik turės, prie ko grįžti.
„Bausmę atlieku trečią kartą, bet tvirtai žinau, kad paskutinį“
Viena iš instaliacijoje skambančių istorijų – apie vaikystę be artumo. Nuteistasis pasakoja neturėjęs artimų santykių su mama, kuri jį dažnai bausdavo fiziškai. Todėl prieglobsčiu, kur jautėsi suprastas, tapo gatvė – o kartu su ja atėjo nusikaltimai, narkotikai, vagystės.
Šiandien, belaukdamas išėjimo į laisvę, jis lankosi pas psichologę. Bando geriau save suprasti, pažinti savo emocijas, būsenas, nuotaikas. „Dabar, galėdamas analizuoti savo elgesį, galiu ir daryti kitokius pasirinkimus“, – skamba viename iš garso takelių.
Kitas kalinys savo posūkį apibūdina dar aštriau. Perskaitė knygą apie tai, kas yra silpna asmenybė – ir atpažino save. „Supratau, kad tai aš – mane lyg šaltu dušu perliejo, pradėjau galvoti, ką daryti, kad tapčiau stipresnis“, – prisimena jis.
Dabar jo diena sudėliota pagal griežtą tvarką. Dėmesį nuo skausmo jis nukreipia į atsipalaidavimą, meditavimą, kvėpavimą. Planas – ne tik niekada nebegrįžti į kalėjimą, bet ir įgyvendinti viziją to gyvenimo, kurio nori laisvėje. Skamba beveik kaip motyvacinė kalba – tik kad sąlygos, kuriose tas žmogus ją sako, gerokai toli nuo bet kokios motyvacijos industrijos.
Ir vis dėlto. Jei žmogus, tris kartus sėdėjęs, šiandien sugeba pasakyti „paskutinį kartą“, tai jau kažkas. Klausimas, kiek visuomenė jam leis tą pažadą ištesėti.
Tėtis, kuris pirmą kartą sūnų pamatė už grotų
Vienas jautriausių pasakojimų – apie tėvystę. Nuteistasis į kalėjimą pateko tada, kai jo draugė laukėsi pirmagimio. Pirmą kartą savo kūdikį jis pamatė pasimatymų metu, kalėjimo patalpose.
„Prisimenu, kaip mokiausi paimti kūdikį ant rankų, prilaikyti galvytę. Tie pasimatymai trukdavo kelias valandas, pasistatydavau tą vaikišką kėdutę ant stalo ir tiesiog žiūrėdavau, glostydavau rankytę“, – pasakoja jis.
Savo sūnaus jis nematė ketverius metus. Ketverius. Tai laikas, per kurį vaikas išmoksta vaikščioti, kalbėti, eiti į darželį, turėti draugų. Tėvas tą laiką praleido kitur. Ir nors šiandien jis kalba apie sūnų, klausimas, ką tas vaikas galvos apie savo tėtį, kai užaugs, – atviras.
Čia instaliacija ir paliečia jautriausią vietą. Nes bausmė niekada nėra tik asmeninė. Ji nusidriekia per šeimas, per vaikus, per tuos, kurie nieko nenusikalto, bet vis tiek lieka vieni.
Išgirsti nelygu pateisinti
Kodėl autoriams taip svarbu, kad istorijos skambėtų būtent balsais, o ne būtų perskaitytos? Todėl, kad balsas sunkiai apgauna. Jame girdi dvejonę, tylą, įtampą. Tekstas gali nuslėpti, balsas – ne taip lengvai.
Beje, pasakojimus rinko grupė pradedančių žurnalistų: Justė Luščinskytė, Indrė Krivickaitė, Inga Bartulevičiūtė, Gabija Vaitkevičiūtė, Diana Lapinskaitė ir Lukas Suchodolskis. Vieni jų – dar tik įsibėgėjantys kūrėjai, kuriems šis projektas tapo pamoka. Luščinskytė – LRT KLASIKOS žurnalistė – prisipažįsta, kad į kalėjimą ėjo su stereotipais. Ir kad realybė pasirodė kitokia.
„Supratau, kad už visų mūsų turimų įsivaizdavimų apie kalėjimą (ir ne tik) pirmiausia yra žmonės ir jų gyvenimo istorijos. Lengva apie žmones galvoti per vieną etiketę, tačiau, kai išgirsti istoriją, pamatai daug daugiau sluoksnių – sprendimus, klaidas, bet kartu ir viltį, santykius, bandymus suprasti savo gyvenimą. Supratau, kad daugelis mūsų patirčių ar jausmų iš tiesų yra panašūs, net jei gyvenimo kelias galiausiai susiklostė labai skirtingai“, – sako ji.
Būtent ši mintis – lengviausia apie žmogų galvoti per vieną etiketę – ir yra raktas į visą instaliaciją. „Nuteistasis“ yra patogu. Vienu žodžiu atsikratoma viso žmogaus – jo vaikystės, jo santykių, jo bandymų keistis. Ir nors tas žodis nėra neteisingas, jis neatspindi visko.
Niekas nesako, kad nusikaltimas turi būti pamirštas. Niekas nesako, kad bausmė nereikalinga. Bet yra skirtumas tarp „šis žmogus padarė nusikaltimą“ ir „šis žmogus yra tik nusikaltimas“. Pastarasis teiginys nuskriaudžia ne tik patį nuteistąjį – jis užkerta kelią bet kokiam bandymui grįžti, o tada mes vėl stebimės, kodėl žmonės taip pat grįžta į kalėjimą.
Ką daryti su tuo, ką išgirdom?
Instaliacija „Neišgirsti“ atidaroma balandžio 30 dieną, 18 valandą. Lukiškių kalėjimo komplekse ji veiks kasdien 12–20 valandomis iki birželio 30 dienos. Lankymas nemokamas. Projektą remia Lukiškių kalėjimas 2.0 ir Lietuvos kalėjimų tarnyba, finansuojama Europos Sąjungos lėšomis.
Tai nėra paroda, kuri ką nors aiškiai atsakys. Ji labiau užduoda klausimą. Ir, ko gero, svarbiausias – ne „ar gaila nuteistųjų?“, o „ką visuomenė daro su žmogumi, kuris bando keistis?“. Nes jei atsakymas – nieko, tik stumia atgal, tai nereikia stebėtis, kodėl niekas nesikeičia.
Tad klausimas paprastas: ar mes, kaip visuomenė, galime rasti vietos kam nors, kas sugrįžta po bausmės? Ir ar tas žmogus gali gauti antrą šansą, jei pats jo prašo?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.