Ar celibatas skatina kunigų pedofiliją? Bažnyčia ginčijasi, bet istorija byloja kitaip
Kai 1139 metais Antrasis Laterano susirinkimas padarė celibatą privalomu Vakarų Bažnyčiai, tikslas buvo aiškus – apsaugoti Bažnyčios turtus ir išvengti kunigų šeimų dinastijų. Tačiau praėjo beveik devyni šimtmečiai, ir šis sprendimas vis dažniau siejamas su vienu tamsiausių Bažnyčios istorijos puslapių – kunigų seksualiniu vaikų išnaudojimu. Ar įmanoma, kad celibato panaikinimas galėtų padėti Bažnyčiai išgelbėti veidą ir sumažinti šią kraupią problemą?
Kas iš tikrųjų yra celibatas?
Celibatas – tai ne dogmos, o Bažnyčios disciplina, kuri teoriškai gali būti pakeista. Jo įvedimo priežastys buvo labiau pragmatiškos nei dvasinės. Bažnyčia norėjo apsaugoti savo žemes ir turtus, kad jie nepatektų į kunigų paveldėtojų rankas, ir užkirsti kelią nepotizmui, kai kunigai savo pareigas perduodavo sūnums. Tai buvo valdžios ir ekonomikos klausimas, o ne teologijos.
Ar celibatas skatina pedofiliją?
Bažnyčios oficiali pozicija yra aiški – nėra jokio tiesioginio ryšio tarp celibato ir pedofilijos. Kardinolai, tokie kaip Seánas O’Malley, teigia, kad „niekada nemačiau jokių rimtų tyrimų, kurie rodytų, kad celibatas ir seksualinė prievarta yra susiję“. Jie atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis pedofilijos atvejų visuomenėje įvyksta šeimose, o ne tarp kunigų.
Tačiau ši pozicija neatsižvelgia į kai kuriuos esminius argumentus. Pirma, celibatinė sistema sukuria uždarą, slaptą aplinką, kurioje lengviau nuslėpti nusikaltimus. Antra, ji gali skatinti emocinę nesusiformavimą, vienišumą ir seksualinį nesubrendimą, o tai, pasak kai kurių tyrinėtojų, gali prisidėti prie netinkamo elgesio.
Kelias į reformą
Nors oficiali Bažnyčios pozicija nesikeičia, vis daugiau balsų, ypač iš Vokietijos ir kitų šalių, ragina peržiūrėti celibato discipliną. Kai kurie vyskupai, kaip Vienos arkivyskupas Christophas Schönbornas, pripažino, kad celibatas gali būti vienas iš veiksnių, prisidedančių prie skandalų, ir ragino atlikti „nešališką“ galimų priežasčių tyrimą.
Reformos šalininkai teigia, kad celibato panaikinimas galėtų padėti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kunigai, turintys šeimas, turėtų didesnį emocinį palaikymą ir būtų mažiau linkę į vienišumą, kuris dažnai siejamas su netinkamu elgesiu. Be to, atviresnė, mažiau slapta sistema galėtų padėti greičiau identifikuoti ir sustabdyti nusikaltėlius.
Ar tai išgelbėtų Bažnyčios veidą?
Bažnyčios veido išgelbėjimas priklauso ne tik nuo celibato panaikinimo, bet ir nuo sistemos pokyčių. Visuomenė reikalauja atsakomybės, skaidrumo ir teisingumo aukoms. Nors celibato panaikinimas nebūtų stebuklinga lazdelė, ji galėtų būti svarbus žingsnis link atviresnės, žmogiškesnės ir mažiau slaptos Bažnyčios. Tai parodytų, kad Bažnyčia yra pasirengusi keistis, kad apsaugotų vaikus ir atkurtų pasitikėjimą. Tačiau kol kas popiežius Leo XIV patvirtino, kad celibatas išlieka privalomas, ir pareikalavo „tvirtų ir ryžtingų“ veiksmų prieš prievartautojus esamoje sistemoje.
Ką tai reiškia?
Diskusija apie celibatą ir pedofiliją yra sudėtinga. Viena vertus, nėra aiškių įrodymų, kad celibatas tiesiogiai sukelia pedofiliją. Kita vertus, celibatinė sistema sukuria aplinką, kuri gali skatinti slaptumą ir trukdyti atskleisti nusikaltimus. Celibato panaikinimas nebūtų panacėja, bet galėtų būti dalis platesnių reformų, skirtų kovai su seksualiniu išnaudojimu Bažnyčioje. Tai taip pat būtų drąsus žingsnis, galintis padėti Bažnyčiai atgauti prarastą pasitikėjimą.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.