Kalėjimų sistemoje – kova be taisyklių: netarnybiniai ryšiai, atleidimai ir abejonės, kur brėžti raudonąją liniją
Kalėjimų sistemoje – kova be taisyklių: netarnybiniai ryšiai, atleidimai ir abejonės, kur brėžti raudonąją liniją
Vilniaus kalėjimas tapo ne tik netarnybinių santykių, bet ir tikros institucijų priešpriešos scena. Viena darbuotoja – atleista, kitos išeina pačios, o vadovas kalba apie pasimatymą su nuteistuoju jau po atleidimo. Tuo pačiu metu profesinės sąjungos rėkia apie psichologinį spaudimą ir pareigūnų persekiojimą. Klausimas paprastas: ar čia tvarkomasi su tikra problema, ar tiesiog ieškoma kaltų?
Ką parodė patys faktai
Lietuvos kalėjimų tarnybos (LKT) vadovas Marius Kairys nesusilaikė nuo aštrios pastabos, kai kalba pasisuko apie vieną iš atleistų darbuotojų: „Kitą dieną po atleidimo ji atėjo į pasimatymą su nuteistuoju – tai apie kokius profesinės sąjungos argumentus mes galime kalbėti? Man net sunku pakomentuoti.“
Pasak jo, apie neleistiną darbuotojos ryšį su nuteistuoju pranešė pati kalėjimo Resocializacijos skyriaus darbuotoja. Reagavus į situaciją, Vilniaus kalėjimo viršininkas nusprendė moterį iškelti į kitą to paties kalėjimo adresą – Sniego gatvę. „Ją iškėlus į Sniego gatvę, ji iškart susirgo. Sirgo ji ilgą laikotarpį, jos išėjimo priežastis, kuri buvo nurodyta prašyme, buvo liga. Pagal Darbo kodeksą mes privalėjome išmokėti kompensaciją, mes tą ir padarėme“, – Eltai aiškino M. Kairys.
Jis pabrėžė, kad darbuotoja į darbą nebuvo grįžusi, todėl atlikti tyrimą, kai jos nebuvo darbe, nebuvo galimybių. „Jos apsisprendimui neprieštaravome. Po atleidimo ji atvyko į pasimatymą su nuteistuoju“, – pridūrė LKT vadovas.
Dviejų kitų jau tarnybą palikusių darbuotojų atžvilgiu dar atliekami tarnybiniai patikrinimai. „Vertiname visą saugumo situaciją plačiau“, – sakė M. Kairys. Už šią saugumo situaciją, jo teigimu, atsakingas Vilniaus kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus viršininkas Darius Čekavičius, kuris kartu yra ir Vilniaus kalėjimo profesinės sąjungos pirmininkas bei Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkės pavaduotojas.
„Interesų konfliktas“ – abi pusės kaltina viena kitą
M. Kairys įžvelgia interesų konfliktą: „Jo veikimo lauke yra ši kontrolė. Mes matome interesų konfliktą, kai žmogus, atsakingas už šių procesų valdymą, dabar jaučiasi puolamas, kai mes matome spragas. Ne apie kažkieno puolimą kalbame – kalbame apie tūkstančius darbuotojų, kuriems ši situacija teršia jų reputaciją.“
Anot jo, tikslas – viešai kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti: „Mūsų siekis – kad mes neslėpdami šių situacijų apie jas prevenciškai kalbame su darbuotojais, kad tokių dalykų mes netoleruosime ir tokių dalykų būti negali, taip pat informuojame visuomenę, kad į tokius dalykus reaguojame principingai.“
Bet profsąjungos laikosi visiškai kitos pozicijos. Liepos mėnesį dėl artimų, romantinių ir intymių santykių su nuteistaisiais darbą paliko dvi kalėjimų pareigūnės, o vienai maitinimo įmonės darbuotojai buvo panaikintas leidimas patekti į kalėjimą. Rugpjūčio pradžioje pranešta, kad Vilniaus kalėjime nustatytas dar vienas netarnybinių santykių atvejis – Resocializacijos skyriaus darbuotoja apie pusę metų palaikė netarnybinius santykius su nuteistaisiais.
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė per spaudos konferenciją Vilniuje atkirto: „Šiandien Vilniaus kalėjimo darbuotojai jaučiasi taip, kad tarsi jų bet kuris kasdienis veiksmas, pokalbis ar kontaktas su nuteistuoju vėliau gali būti interpretuotas kaip pažeidimas. Žmonės kalba apie įtampą, nerimą ir baimę ne tik dėl darbo vietos, bet ir dėl to, kad nėra aišku, kokios bendravimo su nuteistaisiais ribos yra laikomos priimtinomis.“
Jos vertinimu, skubus ne visai patikrintos informacijos viešinimas kenkia visai tarnybai: „Pareigūnai tampa pažeidžiami nuteistųjų akyse, jų autoritetas silpninamas, o sistemoje, kurioje taip trūksta darbuotojų, prasideda žmonių išėjimas iš tarnybos. Tai yra pavojinga. Kalėjimas nėra įprasta darbo vieta. Pareigūnų autoritetas, komandos pasitikėjimas ir aiškios taisyklės čia tiesiogiai susiję su saugumu – tiek darbuotojų, tiek ir visuomenės. Mūsų vertinimu, skaidrumo siekis Lietuvos kalėjimuose virto pareigūnų persekiojimu ir psichologiniu spaudimu.“
Norvegijos modelis ir neatsakytas klausimas: kur ta riba?
D. Čekavičius kalbėjo apie platesnę problemą – Lietuvoje diegiamas naujas nuteistųjų priežiūros taisykles, pagrįstas Norvegijos dinaminio saugumo modeliu. Pasak jo, neaišku, kokie darbuotojų veiksmai laikytini neleistinais: „Dar neseniai mes iš Norvegijos perėmėme dinaminio saugumo modelį, kurio pagrindu mūsų pareigūnai ir darbuotojai buvo mokomi dirbti. Bet jau tada mokymų metu kėlėme klausimus: kur yra dinaminio saugumo modelio riba? Šis modelis grįstas normaliu, žmonišku, pagarba pagrįstu bendravimu su kalinamaisiais.“
Jis priminė Norvegijos pavyzdžius, kai nuteistieji su pareigūnais kartu valgo, geria kavą, važiuoja slidinėti ir žvejoti. „Kėlėme klausimus. Neseniai pas mus tokie santykiai buvo netarnybiniai ryšiai. Šiandien matome to pasekmes – žmonės nebežino, kiek gali sau leisti, kiek nuoširdus noras padėti kalinamiesiems yra leistinas ir galimas“, – tikino jis.
M. Kairys tam prieštarauja: „Jie vyko į stažuotes į Norvegiją, vyko mokymai Lietuvoje, kur mūsų ir Norvegijos instruktoriai dėstė tuos dalykus ir tą raudonąją liniją jie puikiai žino, kur ta riba, kas tai yra. Ypatingai jau kam kam, o Saugumo valdymo vadovui, šitiek metų dirbančiam sistemoje, tai turėtų būti žinoma.“
D. Čekavičius kalėjimų sistemoje dirba nuo 1997 metų – tai faktas, kuriuo jis pats rėmėsi per spaudos konferenciją.
Ministerija įsikišo – bet ar to pakanka?
Po paviešintų atvejų Teisingumo ministerija LKT pateikė rekomendacijas, kuriomis siekiama stiprinti darbuotojų profesinę etiką, organizacinę kultūrą bei emocinį atsparumą. Ministerija rekomenduoja kalėjimų administracijų vadovams su darbuotojais papildomai aptarti profesinių ribų laikymąsi, tarnybinę etiką, interesų konfliktų prevenciją, manipuliacijos ir netinkamo poveikio rizikas.
Taip pat siūloma priminti darbuotojams pareigą palaikyti profesionalų ir objektyvų santykį su nuteistaisiais bei suimtaisiais, vengti situacijų, galinčių lemti priklausomybę, palankumą ar interesų konfliktą, laiku atpažinti manipuliavimo požymius ir apie galimus pažeidimus informuoti vadovybę. Be to, ministerija ragina įvertinti darbuotojų psichologinės ir emocinės pagalbos poreikį.
Vadovams rekomenduojama sudaryti sąlygas darbuotojams išsakyti kylančius klausimus, abejones ar nerimą dėl situacijos poveikio jų profesinei veiklai ir reputacijai. Taip pat – įvertinti mokymo poreikius tarnybinės etikos, profesinių ribų laikymosi, manipuliacijų atpažinimo, atsparumo netinkamam poveikiui ir korupcijos prevencijos srityse. Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas ir vadovų pasirengimui veikti krizinėse situacijose: gebėjimui laiku pateikti aiškią, objektyvią ir vieningą informaciją, valdyti emocines reakcijas, išlaikyti stabilų mikroklimatą bei atpažinti darbuotojų patiriamo streso ar motyvacijos mažėjimo požymius.
Ką tai reiškia praktiškai?
Visa ši istorija – ne tik apie kelis netarnybinius ryšius. Ji atskleidžia sisteminę problemą: kalėjimų sistemoje trūksta aiškių, visiems suprantamų taisyklių, o kai jų nėra, atsiranda erdvė tiek piktnaudžiavimui, tiek nepagrįstiems kaltinimams. Vadovybė nori parodyti, kad netoleruoja jokių pažeidimų. Profsąjungos sako, kad toks „skaidrumas“ virsta pareigūnų gaudymu. O darbuotojai lieka tarp dviejų ugnies – be aiškios linijos, kas leistina, ir su baime, kad bet koks pokalbis gali būti panaudotas prieš juos.
Tiesa, kad kalėjime dirbantys žmonės turi laikytis griežtų etikos normų – tai savaime suprantama. Bet taisyklės turi būti žinomos iš anksto, o ne konstruojamos po fakto. Kol kas atrodo, kad institucijos sprendžia gaisrą, o ne ieško, kodėl jis kyla. Klausimas, į kurį atsakymo vis dar nėra: ar norvegų modelis, paremtas žmogišku bendravimu, gali veikti Lietuvoje, jei patys vadovai nesugeba susitarti, kur baigiasi žmogiškumas ir prasideda pažeidimas?
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.