Kipro dujos – 2028-aisiais jau Europoje? Ką tai keičia?
Ar kada susimąstėte, iš kur ateina jūsų dujos? Jei viskas klostysis pagal planą, po trejų metų dalis jų gali keliauti iš povandeninio telkinio prie Kipro krantų. Salos valstybės energetikos ministras Michaelis Damianas įvardijo konkrečią datą – 2028 m. kovą. Būtent tada, anot jo, Senojo žemyno vartotojai galėtų gauti pirmąsias dujas iš rytinės Viduržemio jūros regiono dalies.
Rusijos karas Ukrainoje ir nestabilumas Artimuosiuose Rytuose toliau darko įprastus energijos tiekimo maršrutus, todėl Europa ieško atsarginių variantų. Kipras, iki šiol labiau žinomas kaip kurortinė sala ar padalintoji valstybė, dabar nori tapti vienu iš tų variantų. Ministras interviu naujienų agentūrai „Associated Press“ aiškiai pasakė: Kipras gali būti „alternatyvus dujų šaltinis“. Tik klausimas – kaip greitai ambicijos virsta dujomis, pasiekiančiomis vartotojus.
„Cronos“: povandeninis lobynas, apie kurį kalbama rimtai
Liepos pabaigoje Prancūzijos „TotalEnergies“ ir Italijos „Eni“ oficialiai pritarė „Cronos“ dujų telkinio plėtrai. Jis įsikūręs Kipro išskirtinės ekonominės zonos 6 bloke. Telkinys – jaunas: atrastas 2022 m., o įvertintas pernai. Po jūros dugnu glūdi daugiau kaip 85 mlrd. kubinių metrų – arba, kaip skaičiuoja užsienio analitikai, maždaug 3 trln. kubinių pėdų – gamtinių dujų. Gavybai numatyti keturi povandeniniai gręžiniai.
Skaičius 85 mlrd. gali skambėti abstrakčiai, bet energetikos kontekste tai nemažas kiekis. Ypač kai Europa bando atsikratyti priklausomybės nuo vieno tiekėjo ir nori matyti kuo daugiau alternatyvų. Štai čia ir atsiranda „Cronos“.
Maršrutas: 105 kilometrai iki Egipto, o tada – laivai į Europą
Įdomiausia šioje istorijoje – logistika. Dujos iš „Cronos“ nekeliaus tiesiai vamzdžiu į Europą. Iš pradžių 105 km ilgio dujotiekis sujungs telkinį su Italijos „Eni“ jau turimais Zohr įrenginiais Egipte. Ten žaliava bus perdirbama, o vėliau suskystinta Damietta SGD terminale. Iš ten – laivais į Europos uostus.
Dujotiekio statyba, kaip teigiama, turėtų prasidėti dar šiais metais ir trukti maždaug 18 mėnesių. Jeigu darbai vyks pagal grafiką, kasdienė gavyba gali siekti maždaug 500 mln. kubinių pėdų. Per metus tai išverčiama į maždaug 2,8 mln. tonų SGD – kiekis, kurio europietiškai rinkai tikrai užtenka, kad pajustų naują tiekimo srautą.
Projekto sumanytojai kalba užtikrintai. „TotalEnergies“ generalinis direktorius Patrickas Pouyanné sako, kad tai – „naujas dujų maršrutas Viduržemio jūroje“, kuris „prisidės prie Europos energetinio saugumo, diversifikuodamas jos SGD tiekimo šaltinius“. „Eni“ vadovas Claudio Descalzi antrina: „konkretus indėlis į Europos dujų tiekimo diversifikavimą ir saugumą“. Tokie pareiškimai – ne tik gražūs žodžiai, bet ir signalas rinkai, kad projektas rimtas.
Kainos etiketė ir kas lieka Egiptui
Projekto plėtros kaina – maždaug 1,73 mlrd. eurų. Įdomu tai, kad tai tik maždaug pusė to, kiek paprastai kainuoja kitų Kipro dujų telkinių plėtra. Sutaupyti leidžia tai, kad nereikia kurti infrastruktūros nuo nulio: dalis įrenginių jau stovi Egipte.
Pagal susitarimą penktadalis išgautų dujų bus skiriama Egipto vidaus poreikiams. Toks modelis stiprina regiono šalių ekonominius ryšius, o tai nebūtinai blogai nei importuotojams, nei eksportuotojams. Viskas tampa labiau susieta – ir, ko gero, labiau nuspėjama.
Šeši telkiniai ir didieji regiono žaidėjai
„Cronos“ nėra vienintelė Kipro viltis. Iš viso šalies išskirtinėje ekonominėje zonoje žinomi šeši dujų telkiniai. Pavyzdžiui, „ExxonMobil“ ir „QatarEnergy“ valdo „Glaucus“ ir „Pegasus“ licencijas – ten gavyba galėtų prasidėti maždaug iki 2033 m. Yra ir „Aphrodite“ telkinys, kuriame telpa maždaug 5,6 trln. kubinių pėdų, bet jo ateitis priklauso nuo „Chevron“ vadovaujamos bendros įmonės sprendimo – jo laukiama iki 2027 m. vasaros. Kipro dujų potencialas – ne vieno projekto istorija, o ilgalaikis regiono žaidimas, kuris dar tik pradeda skleistis.
Elektros tiltas – kitas Kipro šansas
Be dujų, yra ir ambicingas energetikos tiltas. „Great Seas Interconnector“ projektą remia Prancūzijos investicijų bendrovė „Meridiam“. Juo siekiama sujungti Europos elektros tinklą su Kipru ir ilgainiui – su Izraeliu. Pradinė sąmata siekė 2,2 mlrd. dolerių, ir ji jau viršyta. Dabar laukiama Europos investicijų banko ataskaitos, kuri turėtų atnaujinti skaičius.
Elektros jungtis su Kipru – svarbus strateginis žingsnis. Dabar sala energetiškai yra gana izoliuota, o toks tiltas suteiktų galimybę keistis elektra su žemynu. Kartu su dujų projektais Kipras palaipsniui įgyja rimto energetikos žaidėjo bruožų – maža sala, o ambicijų kaip milžinė.
Ar spės?
Naujienos apie 2028 m. kovą skamba viliojamai, tačiau visi, kas dirba su jūriniais projektais, žino – tokie terminai mėgsta pasislinkti. Vis dėlto šįkart situacija kitokia: už žodžių stovi konkretūs partnerių sprendimai, įvardytos investicijos ir paruošta infrastruktūra. Jei viskas pavyks, Europa gaus pirmąsias dujas iš rytinės Viduržemio jūros dalies – o Kipras pradės rašyti naują savo ekonomikos skyrių.
Kaip manote, ar 2028-ųjų kovą tikrai pamatysime pirmuosius Kipro SGD krovinius? O gal terminai vėl nusikels, kaip dažnai nutinka didžiuosiuose energetikos projektuose?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.